Įprastas riksmas
-Sėdėk tiesiai! Ko susikūprinai? Nebliauk! Nebliauk, kam pasakiau!!! Kur čia dabar susiruošei eiti?!
Lažinamės, kad iš karto supratote, jo tai suaugęs kalba su vaiku? Jau iš pirmų žodžių. Juk turbūt nemanote, kad čia kažkokia moteris kalbasi su savo drauge? Arba žmona su vyru.
Toks žaibiškas ir neklaidingas atspėjimas, kas dalyvauja dialoge – tai simptomas. Baisus simptomas. Tokie pokalbiai, o jei tiksliau – komandos, riksmai – girdisi iš visų pusių: metro, parduotuvėse, gatvėje, kavinėse. Noriu pabrėžti: kalbu ne apie barnius, santykių aiškinimąsi, ne apie vaikų isterijas ir kaprizus. Šito gero pakanka visiems: suaugusieji supyko ant vaiko, įsiplieskė, pasibarė, atsiprašė, susitaikė, išsiaiškino, kad tebemyli. Tačiau tai – barniai, t.y. epizodiškas reiškinys.
O čia kalba eina apie įprastą elgesio manierą, kurios net patys nepastebime, kuris tapo gyvenimo fonu. Apie patį įprasčiausią mamos ir vaiko pokalbį – grubų ir įžeidžiamą. Kai mamos pačios nebejaučia savo grubumo ir nesupranta, kad įžeidinėja.
Dialogą, nuo kurio pradėjau šį straipsnį, išgirdau troleibuse, kuris lėtai vilkosi sekmadienio rytą iš atokaus mikrorajono į centrą. Važiuoti – 20 minučių. Žmonių troleibuse beveik nėra. Mamą galima girdėti puikiausiai, nėra kur dėtis. Ji nepyko dėl kažko konkretaus, priešingai – švelniai suglostė dukrai plaukus ir porą kartų nufotografavo ją telefonu („sėdėk tiesiai“, aha). Ir pakaitomis su švelnumu iššokdavo visos tos frazės. Praktiškai be jokios pauzės tarp švelnumo ir grubumo, viskas automatiškai, tarsi pavaras automobilyje perjungiant. Iš pradžių „Netabaluok kojomis! Patrauk gi tas savo kojas!!!“ metaliniu balsu, paskui spragt – įsakymas „Žiūrėk į kamerą, aš gi fotografuoju, šypsokis!“, paskui spragt – šiltas ir rūpestingas „Nori sausainuko?“, ir vėl spragtelėjimas – „Sėskis, kur dabar susiruošei?!“ metaliniu balsu.
Mamos, ar jūs apie tai svajojote?
Mielos mamos, kai nešiojotės vaikutį po širdimi, apie ką jūs svajojote, ko laukėte-nesulaukėte? Kaip sušnypšite įsiutusios teatro tyloje frazę: „Užsičiaupk ir sėdėk ramiai“?
Kai glostėte pilvą ir kuždėjote patyliukais mažyliui švelnybes, argi kalbėjote jam švelniausiu balsu: „Aš tau grasinsiu, mano mažutėli. Kai tu manęs nepaklausysi, aš gąsdinsiu tave, jog atiduosiu policininkui. Manipuliuosiu tavimi, mano saulute. Išmoksiu komanduoti tau kaip dresiruojamam šuniui, mano mylimiausias vaikuti“.
Kai pūtėte susimuštą ir skaudančią rankutę ir bučiavote sūrias ašaras, nejaugi svajojote, kad jau visai greitai nuvertinsite vaiko kartėlį abejingu „Baik bliauti!“
Kai atsargiai guldėte į lovelę tokį šiltą, skaniai kvepiantį, užmigusį jums ant rankų gumuliuką, nejaugi galvojote, kad visai greitai piktai purtysite užsnūdusį savo mažylį autobuse, kad nepraleistumėte stotelės: „Kelkis, pasakiau!“
Kai jis žengė savo patį pirmą žingsnį gyvenime, jūs, pasiruošusi pulti į pagalbą ir pagauti, nejau iš tikrųjų tuo momentu jau piešėte vaizduotėje paveikslą, kaip jam žengiant dešimtatūkstantajį žingsnį imsite rėkti lyg kalėjimo prižiūrėtoja: „Kur čia dabar susiruošei eiti?! Sėdėk, pasakiau!“
Juk ne! Tūkstantį kartų ne!
Pamenate tą patį pirmąjį kartą, kai leidote sau grubiai pasielgti su savo vaiku? Kai pirmą kartą aprėkėte? Tulžingai papriekaištavote? Sugėdinote kitų žmonių akivaizdoje, šitaip išduodama nuosavą vaiką, kad įsiteiktumėte kažkokiems visai nepažįstamiems aplinkiniams?
Ar galite prisiminti, ką tada jautėte? Siaubą? Gėdą? Pamanėte, kad tai klaida ir jūs daugiau šitaip ne…?
Kaip ir kodėl tai tapo pastoviu ir įprastu, kaip tai pavirto norma? Kaip ir kodėl nustojote tai pastebėti? Kaip ir kodėl šitaip ėmėte elgtis būtent su juo, mažu ir bejėgiu? O gal ne tik su juo? Su visais aplinkui viskas puiku ir nuostabu, ir tik su juo kažkoks elgesio sutrikimas? Tikrai?
Kas paskatino šį sutrikimą? Pinigų stygius? Susikaupęs nuovargis? Nepasitenkinimas – ar tai vaiku, ar tai vyru, ar tai gyvenimu, ar tai viskuo iš karto? Pradedi mąstyti ir neišvengiamai atsiremi į santykį su savimi. Toliau nieko nebėra, aklavietė. Sutrikusio elgesio su vaiku priežastyse nėra nei jūsų vaiko charakterio ypatumų, nei procentų už paimtą kreditą, nei pernelyg greitai pasibaigusių atostogų prie jūros, nei to, kad vyras mažai padeda. Tai ne priežastys, o pasekmės. O visa tai aplenkiant, nukeliavus į pradžią, greičiausiai aptiksi nemeilę pačiai sau.
Nemeilė sau
Nemeilė sau – tai okeanas. Šiuo trumpu tekstuku mes per jį neperplauksime. Galiu tik daryti prielaidą, kad susierzinimas, kuri kelia vaikas, ir pradingęs džiaugsmas vaiku, nuolatinis ir pastovus, gali tapti savotišku švyturiu tave vandenyne. Jis nurodys, kur plaukti: ar mintimis, ar veiksmais, ar troškimu kažką pakeisti. Svarbiausia jį pamatyti, šitą švyturį. Ir plaukti link naujų santykių su pačia savimi, tuo pat metu pastebėti, prisiminti, suprasti, kad su vaiku taip kalbėti negalima, jei tau svarbu išsaugoti su juo santykius. Negalima, jeigu tau vertingas jo pasitikėjimas tavimi ir artumas. Negalima, jeigu norisi, kad jis jaustųsi su tavimi laimingas ir mylimas.
Mielosios mamos, pamėginkite tai pastebėti. Pamėginkite išgirsti grubumą ten, kur jis jau tapo įprastu fonu. Tegu rėžteli ausį jūsų pačių frazės, jūsų pačių tonas, jūsų pakeltas balsas. Gali būti sudėtinga pastebėti, jeigu jau pripratote, jei toks elgesys atrodo normalus. Ir ne kiekvienas vaikas jums padės, ne kiekvienas pasakys „Nereikia taip su manimi kalbėti“. Mergaitė troleibuse niekaip nereagavo, nebuvo įskaudinta, neįsiklausė, ji ir toliau kažką nuoširdžiai mamai čiauškėjo. Jai jau įprasta ir normalu, kada su ja šitaip…
Jeigu negalite išgirsti grubumo, jeigu jums atrodo, kad nieko baisaus, kad viskas gerai, atlikite paprastą patikrinimą. Jis visada garantuotai suveikia, tai neįtikėtinai tikslus matavimo prietaisas.
Įsivaizduokite vaiko vietoje savo mylimą, brangų suaugusį žmogų. Jūs ir su juo šitaip kalbėsite? Tokiais žodžiais, su tokia intonacija?
Nieko negalima pakeisti akimirksniu, ypač, jei tai jau tapo įpročiu, jeigu jau nustojote tai pastebėti ir laikote norma. Nesikeičia akimirksniu, bet keičiasi pamažu, nesikeičia lengvai, bet keičiasi, kai žmogus pradeda sąžiningai dirbti pats su savimi. Pagal save žinau, pati maža valtele per tą okeaną plaukiu.
Truputį tylesnis balsas, truputį švelnesnė intonacija, šiek tiek kitaip ištarta frazė. Šiek tiek daugiau dėmesio vaikui ir sau pačiai, šiek tiek atsargiau su jo ir savo jausmais. Ir tada pamažu, žiūrėk, ir perplauksite abu vandenyną.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą