Apie emocinių sunkumų patiriančius paauglius ir galimybes jiems padėti klausiame psichologės Rugilės Kazlauskaitės ir dailės terapeutės Sigitos Kučikaitės.
Kaip suprasti, kad paauglys turi emocinių sunkumų? Ir kuo tokiais atvejais gali pagelbėti suaugusieji?
S. Kučikaitė: Paauglystė yra faktas, bet ne liga, todėl svarbu paauglio nepatologizuoti. Reikia su juo kalbėtis ir stengtis jį išgirsti. Kalbantis svarbu perprasti jo emocines būsenas – kada jis nuliūdęs, o kada piktas – ir kartu mokytis taisyklingos emocijų raiškos. Kuo geriau suprasime, kaip vaikas mato ir jaučia pasaulį, tuo geriau galėsime su juo susikalbėti ir tuo jis mums bus atviresnis.
R. Kazlauskaitė: Nuoširdus tėvų noras kalbėtis ir pastangos įsiklausyti visada yra didelė pagalba. Greta to, siūlau išbandyti ir psichologo paslaugas – nueiti pasikalbėti bent vieną kartą, išgirsti įvertinimą, jei tik paauglys sutinka. Kartais to vieno apsilankymo ir pakanka. Būna, kad tėvai atveda paauglį, o pasikalbėjus paaiškėja, kad problemų turi jie patys, nes nebesusitvarko su naujai kilusiais iššūkiais. Neretai sutariame, kad konsultacijas lankys tėvai, o ne paauglys.
Ypač reikia atkreipti dėmesį į sunkią vaikystę turėjusius paauglius, kurie dabar yra saugioje aplinkoje, bet jų praeitis buvusi skausminga – tokiems paaugliams itin svarbi vadinamoji ekosistema – kad juos iš visų pusių suptų geros patirtys. Net tik lankantis pas psichologą, bet ir laisvalaikiu, pavyzdžiui, sporto būreliuose. Geras treneris gali padaryti neįtikėtiną įtaką vaiko elgesiui.
Tiesa, paaugliai dažnai nori patys savo ekosistemą dėliotis ir jautriai reaguoja į bet kokį tėvų bandymą reguliuoti. Sėkmingai sutarti tokiu atveju labai reikia nuoširdumo ir supratimo, kad negalima iš vaiko reikalauti visko – reikalauti reikėtų koncentruotai.
S. Kučikaitė: Paaugliams ypač svarbi saviraiška, jie nuolat ieško būdų, kaip naujai išreikšti savo asmenybę. Kadangi esu dailės terapeutė, galiu pasakyti, kad dailės terapija yra puikus tarpinis variantas tarp saviraiškos ir savęs pažinimo – kūrybinio ir psichologinio procesų. Dailės terapija yra kaip psichoterapija, kuri prasideda nuo kūrybos ir veda savianalizės link.
Paaugliams tai svarbu, nes jie linkę kalbėti simbolių kalba. Dėl to dažnas paauglys sąsiuviniuose paišo tiek įvairiausių ženklų. Paišo net ir ant rankų. Visi tie ženklai turi specifines reikšmes, svarbias prasmes, ir tų prasmių atskleidimas kūrybinio proceso metu visada duoda teigiamų vaisių.
Tokia kalbėjimo apie save forma, kokia prieinama dailės terapijos metu, paaugliui patraukli dar ir dėl to, kad ne visą laiką lengva žodžiais išreikšti sunkumus, su kuriais susiduriama. Tada žymiai paprasčiau visus išgyvenimus sudėti į simbolį, savo paties sukurtą. Arba į spalvas, formas. Vesdama grupes paaugliams pastebėjau, kad, pasakodami apie tai, ką nupiešė, paaugliai supranta ir pripažįsta, kad nupiešė save, savo gyvenimą. Jie atpažįsta save piešiniuose. Taip ugdomas sąmoningumas.
R. Kazlauskaitė: Paauglystės laikotarpis ypač pasižymi tuo, kad ieškoma atsakymo į klausimą „kas aš esu?“ daugelyje gyvenimo sričių. Yra daugybė klausimų, kurių mes, suaugusieji, sau nebeužduodame, nes jau turime apie save tam tikrą suvokimą. Dažniausiai mes net nebevertiname savęs žodžiais – tiesiog kažką apie save manome. Tuo tarpu paaugliai intensyviai ieško atsakymų, mėtydamiesi tarp ryškių kontrastų, pavyzdžiui, bandydami suvokti, ar yra drąsūs, ar bailūs. Ir todėl visos patirtys, kurios artina savęs atradimo link – ne tik koks esu, bet ir koks galiu būti – paauglį labai praturtina.
Sovietinio laikotarpio ragavę tėvai patys nebuvo mokomi emocijų raiškos. Jeigu tėvai patys neatpažįsta, kas jiems darosi, ir nemoka savo jausmų įvardinti bei išreikšti, kaip jie gali to išmokyti savo paauglius?
R. Kazlauskaitė: Paauglystė – tai laikas, kai vaikas leidžiasi į didelius ieškojimus. Jis tyrinėja ir bando save daugelyje sričių, taip pat įdėmiai stebi kitus žmones. Tai gali būti amžius, kai vaikas labai daug išminties susirenka iš aplinkinių, jeigu tėvai yra atidūs – net gali ko nors iš savo paauglio išmokti. Noriu pasakyti, kad tėvai neprivalo visko savo vaiką išmokyti patys, kadangi pasaulis yra didelis.
Ir visgi tiesa, kad paaugliui gerokai sunkiau savo emocijas subalansuoti, jeigu jo tėvai turi neišspręstų emocinių problemų. Dažnai tokiais atvejais tėvai būna labai emocingi ir dėl vaiko smarkiai bei raiškiai jaudinasi arba taip pat smarkiai ant jo pyksta. Taip vaikas užgožiamas – jis negali atsiskleisti. Kita galima situacija – savo emociniame pasaulyje užsidarę, savyje užsisklendę ir labai nuo vaiko atsitolinę tėvai. Kuo mažiau jie atviri, tuo sunkiau vaikui tą tylos sieną pralaužti ir pačiam atsiverti.
Kokie emociniai paauglių patiriami sunkumai darbo praktikoje pasitaiko dažniausiai?
R. Kazlauskaitė: Dažniausia sutrikimų forma yra nerimo sutrikimai. Tipiniai nerimo sunkumai yra labai stiprus jaudulys ar baimė dėl kažko, kas gali nutikti ateityje. Į tokį galimą pavojų reaguojama skirtingai – kartais visiškai atsiribojama nuo tų veiklų, kurios baugina, o kartais kaip tik stengiamasi įsitraukti, užbėgti įvykiams už akių.
Itin dažnas paauglių nerimo šaltinis yra egzaminai ir stojimai. Dabartinė atmosfera namų aplinkoje ir mokyklose neretai būna labai bauginama ir su gąsdinimais, kad nepasiseks, neišlaikys, neįstos ir tada dirbs paprastą darbą, o šis lyg ir demonizuojamas. Būna, kad ir mokytojai gąsdina, norėdami paveikti nesusikaupusius vaikus, bet labiausiai sužeidžia tuos, kurie ir taip daro viską, ką tik gali ir jaudinasi, kad net to bus negana.
Kartais jaunuolių nerimas pasiekia išties skausmingą lygį. Į mane dažniausiai kreipiamasi tada, kai jau būna atsiradusi nemiga, keisti pojūčiai kūne, skausmai. Dažnų virškinimo sutrikimų, galvos svaigimo atvejų pasitaiko ir dėl vadinamųjų panikos atakų – tai didžiulė streso banga, kurios metu ima daužytis širdis, stipriai svaigsta galva, žmogui atrodo, kad jis mirs. Tokios tad būna raiškos formos, o priežastys, kaip jau sakiau, dažniausiai yra mokslai ir santykiai su bendraamžiais bei tėvais.
Išsikalbėjus su paaugliu dažniausiai paaiškėja, kad didžiausią nerimą kelia tam tikri prisiimti įsitikinimai apie save – koks jis turi būti, koks privalo tapti. Jam tiesiog pernelyg sunku su tais įsitikinimais gyventi, nes tie reikalavimai, kuriuos jis sau kelia, neatitinka realybės.
Kalbant apie emocinių sunkumų priežastis, ar galima pasakyti, kad tai įgimta arba išmokta?
R. Kazlauskaitė: Išmokta ar įgimta – platus klausimas. Kiekvienas žmogus yra tarsi istorija, kuri rašoma po eilutę ir prie to prisideda viskas iš eilės. Todėl dažniausiai neįmanoma atsekti kokios nors vienos priežasties. Dalį vaikas tikrai atsineša gimdamas, kiti dalykai ateina iš pačių ankstyviausiųjų patirčių, kurių vaikas neatsimena, o tėvai nereflektuoja. Dar kiti dalykai yra iš tėvų ir aplinkos išmokti elgesio modeliai.
Labai teisingas pasakymas, kad užauginti vaiką reikia viso kaimo. Už tai, koks vaikas yra, atsakingas visas kaimas. Taip pat ir už tai, kaip vaikui padėti, kad jam būtų geriau gyventi, atsakingas visas kaimas. Užduoties jokiu būdu neišspręs vienas geras tėtis, mama, ar psichologas. Turi bendradarbiauti visi.
Jeigu vaikui nesiseka mokykloje, kaip galima atrasti to priežastį? Juk nesisekti gali ne tik dėl emocinių problemų.
R. Kazlauskaitė: Kai į mane kreipiasi dėl to, kad vaikui sunku mokykloje, visų pirmiausia atlieku intelekto testą. Tirdama intelektą žiūriu, kokie yra vaiko gebėjimai, palyginti su vidutine tokio amžiaus Lietuvos vaikų imtimi. Savaime suprantama, kalbu ne apie specializuotas matematikos ar lietuvių kalbos žinias, o apie vaiko gebėjimą spręsti užduotis apskritai.
Tyrimo rezultatai atsako į nemažai klausimų – galime spręsti apie vaiko gebėjimą susidoroti su problemomis. Ir jeigu intelektas vidutinis ar aukštas, drąsiai galima daryti išvadą, kad mokykloje nesiseka ne dėl gebėjimų stokos, o dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, sunku emociškai ar tiesiog nepavyksta susikaupti. Tuo tarpu jei vaiko gebėjimai ryškiai žemi, akivaizdu, kad negalime visko suversti emocinėms problemoms. Tokiu atveju sunku tikėtis, kad, net ir išsprendus išorines problemas, vaikas taps pirmūnu.
Visiems nusiminusiems tėvams pirmiausia stengiuosi padėti įsisąmoninti, kad jie negali visko suvaldyti ir užauginti tobulą žmogų. Ir nėra už absoliučiai viską atsakingi. Žymiai laisviau ir švelniau viskas vyksta, kai priimame tiesą, kad visi esame netobuli. Daug svarbiau už tobulumą yra tai, jog stengiamės būti geriausi, kokie tik galime būti tam, kad paauglys skleistųsi ir užaugtų truputį geresnis už savo tėvus – tai yra daugiausia, ką gali padaryti tėtis ir mama.
S. Kučikaitė: Nuo savęs noriu pridėti, kad ypač svarbu tapti su savo vaiku draugais ir stengtis jį visuomet priimti su šypsena – sukurti saugią zoną, kur vaikas galėtų atsiverti.
Taip pat labai svarbus ir mokyklos indėlis. Mokytojų supratingumas ypač reikalingas paauglystėje, kai vaikas pradeda suprasti, kad ne visi dalykai jam yra vienodai reikalingi. Paauglys pradeda ieškoti savęs, savojo kelio, o tuo tarpu mokykloje reikalavimai nesikeičia – mokytojai reikalauja jų mokomo dalyko žinių, visai pamiršdami atsižvelgti į mokinį, kaip žmogų, asmenybę.
Norisi, kad mokytojai nepamirštų stebėti, kuo iš tikrųjų gyvena jų mokomi vaikai. Juk svarbiausias dalykas yra ne išmokyti konkrečių dalykų, o išauginti dorą žmogų, kuris būtų brandi asmenybė ir gebėtų pasirinkti tai, ko nori iš gyvenimo.
Pagal s. Daivos Kuzmickaitės MVS laidą „Marijos radijuje“ parengė Vytautas Raškauskas
Edu Grande (www.unsplash.com) nuotr.
Palikti komentarą