Tam tikra prasme mus smarkiai „apgadino“ mūsų švietimo sistema. Pamėginsiu paaiškinti. Žvelgdama į savo vaiką matau, kad jis iš prigimties smalsus, jam įdomu mokytis, tačiau iki vienokios ar kitokios mokslo disciplinos jam reikia laiko pribręsti. Šiandien jis gali nesidomėti rašymu, užtat labai domisi matematika. Jam šiuo momentu gali būti visiškai neįdomi ir nesuprantama fizika, o štai biologija – tarp favoritų. Jam dabar svarbiausia gali būti sportas, o prabėgus metams, jis gali vienu ypu perskaityti visas namuose esančias knygas – kai vėlgi pribręs skaitymui.
Jei vaikui duotume laiko, kad natūraliai atsirastų susidomėjimas, jis bus pasirengęs mokytis visko, ką jam duoda. Ir netgi daugiau. Nebereikės versti ir nervus gadinti. Tačiau mūsų švietimo sistema yra tokia, kad konkrečiame amžiuje vaikas turi mokytis būtent štai tą ir aną. Nieko nejaudina, pribrendo, nepribrendo, įdomu ar neįdomu. Tau septyneri? Sėskis ir rašyk. O sulaukęs dvylikos būk malonus atsiversti fizikos vadovėlį.
Tiksliai nepamenu, kurioje klasėje man prasidėjo chemija. Tačiau puikiai pamenu, kokia man tai buvo kančia ir katorga. Nieko nesuprantu, neįdomu ir visiškai neaišku, kam to reikia. Kankinausi ilgai, kaldama tą abrakadabrą. O 10 klasėje staiga „užkibau“, pradėjau suprasti, ką man pasakojo visą tą laiką… Ir užėmiau pirmą vietą mokyklos chemijos olimpiadoje.
Arba štai devintoje klasėje buvo „Nusikaltimas ir bausmė“, pamenu, kaip sunkiai įveikiau. O po trejų metų staiga pribrendau ir tiesiog pakvaišau dėl Dostojevskio, vienu ypu prarijau viską, ką jis parašė. O matematika man visada sekėsi, visada išsiverždavau toliau nei reikėjo, paslapčia perskaitydama sekančių klasių vadovėlius. Tačiau greitai įkyrėjo vieną ir tą patį kartoti klasėje kartu su visais ir galiausiai mano susidomėjimas matematika atvėso.
Mokyklose viešpatauja vertinimo atmosfera, dėl to vaikas dažnai mokosi ne iš susidomėjimo, o iš baimės. Kol kas jam visi tie jūsų traukos dėsniai visiškai neįdomūs, jis jų nesupranta, tačiau mokytis reikia. Dėl to sėdėk, kalk, kitaip gausi nepatenkinamą vertinimą, tėvai bars ir ir eisi gatvių šluoti. Tėvai šioje sistemoje dažniausiai tampa ne draugais, o kalėjimo prižiūrėtojais. Mokykla sukiršina tėvus ir vaikus, artimieji tampa jau nebe komanda, ne sąjungininkai, o priešai. Paskui daugelis baigia universitetus ir apskritai nustoja mokytis. Pakaks pagaliau to streso ir košmaro. Aš jau išsilavinęs, viską žinau, turiu diplomą. Žmonės nustoja skaityti knygas, lankyti paskaitas. Nenori sužinoti nieko naujo. Ir tai liūdniausia.
Juk gyvenimas – tai mokykla ir jame vis tiek teks mokytis. Gražiuoju arba per prievartą.
Galima laukti, kol prispirs reikalas, kad pajudėtum į priekį. Tačiau judėti teks bet kokiu atveju. O galima užbėgti į priekį ir pradėti keistis savanoriškai, gražiuoju. Tada ne taip baisu, sunku ir skausminga. Tiesa, tyrinėti patį save ir tai, kas su tavimi susiję, būna ir nemalonu, ir skausminga, ir nelengva.
O jeigu mūsų susidomėjimą bet kokio pobūdžio tobulėjimu jau sunaikino ir esame pratę prie motyvacijos iš šalies? Jeigu pripratome, kad kažkas pastoviai stovėtų greta su bizūnu? Kaip tokiu atveju rasti savyje jėgų kažką keisti? Belieka laukti, kol prispirs reikalas, kai jau nebus ko prarasti ir gyventi kaip anksčiau bus daugiau nebeįmanoma.
Kodėl sakau, kad mus ši švietimo sistema jau sugadino?
Mes nebeturime jokios motyvacijos pažinti save.
Kai kažko mokomės, mums reikalingas greta stovintis prižiūrėtojas su botagu. Kitaip net nepradėsime nieko tyrinėti, aiškintis, mokytis.
Bet koks mokymasis, naujų žinių įgijimas, tobulėjimas reikalingas pirmiausiai lyg ir mums patiems, tačiau motyvacijos trūksta. Viduje jos neturime ir nesuprantame kaip ji atrodo. Mes negalime rasti viduje atramos, atspirties taško, šerdies, jėgų, kad žengtume į priekį. Tarytum ten, viduje, jau būtų kažkas sulaužyta ir prarasta. Nebegrąžinamai. Mes nebemokame mokytis. Nepamėgome šio puikaus proceso ir netgi atvirkščiai – mes jo neapkenčiame.
Gyvenime labai daug visko, ko mums reikia, kas būtina, tačiau visa tai atidėta ateičiai, kitam kartui, „kada nors“. Štai taip ir laukia mūsų visi dalykai, tokie mums reikalingi, įdomūs, galintys pakeisti gyvenimo kokybę. Figūra, sveikata, veidas, užsienio kalbos, talentai, tikslai, svajonės, planai, moteriški menai. Visa tai palauks. Kada nors ateityje mes prie jų prisikasime.
Tiesa, sulig kiekvienais metais šansų tai padaryti vis mažiau.
Ar išmoksime susirasti motyvaciją savyje, ar žengsime į priekį, net jeigu mūsų niekas neragina? Ar galėsime eiti į priekį, jei panosėje nepakabinta morka – kaip kažkoks prizas ar dovana? Ar sugebėsime suvokti, kad tai yra mūsų gyvenimas, ir niekas kitas už mus nieko nepadarys? Juk netgi tam, kad išloštum loterijoje, reikia pakelti užpakalį nuo kėdės ir nusipirkti loterijos bilietą, tiesa?
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą