Pristatome naujausių „Alma littera“ knygų vaikams apžvalgą.
Santa Montefiore ir Simon Sebag Montefiore „Karališkieji Londono triušiai“
Nedidelė knygelė, gražiu viršeliu. Istorija apie triušius netikėtai stipriai įtraukė, ir visą knygelę perskaičiau beveik nesustodama. Pasakojimas priminė vaikystėje skaitytus „Tris muškietininkus“, tik šios istorijos veikėjai ne muškietininkai, o triušiai.
Ką galima rasti šioje knygoje? Istorijos skonį ir rūmų intrigas, su kuriomis tenka susidurti paprastam triušeliui iš kaimo. Nors istorija neilga, galima matyti, kaip baikštus, žvairas, mažai ką savo kaime tematęs triušelis išdrįsta susidurti su bauginančiais priešais ir tampa triušiu, vertu įšventinimo į Karališkųjų Triušių Riterių pajėgas. Puikus įkvėpimas – juk taip svarbu nenusiminti ir siekti to, kas gyvenime svarbu! Manau, knyga turėtų patikti ne tik kiekvienam vaikui, bet ir mamai.
Kent Clark ir Brandon T. Snider „Piteris Galingasis ir ne kažin kokios jo galios“
Knygelę lengva skaityti. Gal net kiek per lengvai Piteris Galingasis įveikė Kapitoną Tornadą.
Nusistebėjau autoriaus kūrybiškumu – apdovanoti Piterį gebėjimu iš pirštų galų paleisti ledo kubelius, pati tikrai niekad tokios stebuklingos galios nesugalvočiau. Aš pati vaikystėje svajojau apie nemirtingumą, skraidantį kilimą, nematomą apsiaustą arba septynmylius batus, bet tarp tų svajonių tikrai nebuvo gebėjimo šaldyti vandenį.
Man paliko įspūdį tai, kaip vaizduojama Piterio šeima ir jis pats: nors ir turėdamas supergalių, jis jaučiasi menkesnis už greičiau nei lėktuvas skraidyti galinčią mamą, ugnį mintimis valdantį tėtį, gebantį save patį kopijuoti vyresnįjį brolį, superstiprią bei ypač gerai besimokančią sesę ir mažą broliuką, kuris geba tapti nematomas. Paaiškėja, kad net ir superšeimose supergalių turintys vaikai gali lyginti save su kitais ir jaustis esą nevykėliai – visai kaip mes. Pati istorija irgi primena mūsų eilinį gyvenimą: bandymas susikauti su priešu, kuris akivaizdžiai stipresnis, liūdesys ir nusivylimas dėl savo silpnumo, gerų draugų ir senelio palaikymas.
Skaitydama galvojau, kad Piteris galėtų būti pavyzdys ir vaikams, ir suaugusiesiems: juk tą patį priešą jis įveikia ne įgavęs kokių nors naujų galių ir gebėjimų, bet priėmęs savo turimą galią ir ją išdrįsęs panaudoti.
„Žingsnis po žingsnio, ir vieną dieną aš tapsiu superherojumi“, – toks paskutinis istorijos sakinys, ir norisi jam pritarti. Juk tai puiki motyvacija vaikams, kai reikia kasdien nuobodžiai ruošti namų darbus, sportuoti ar groti.
David Solomon „Mano kūno kultūros mokytoja – ateivių valdovė“
Pagrindinis herojus Lukas man pasirodė gerokai pakvaišęs dėl ateivių, todėl, nors ir norėdama juo tikėti, vis tiek kartkartėmis suabejodavau, ar nėra taip, kad jis mato, ko iš tikrųjų nėra (na, čia apie tą kūno kultūros mokytoją, kurią Lukas jau nuo pat pradžių laikė superpiktadare).
Tik perskaičiusi keliasdešimt puslapių pradėjau labiau suprasti, kas vyksta. Smagu, kad ir šioje knygoje atspindimos realaus gyvenimo aktualijos, ne tik fantazijos: tėtis, kuris neteko darbo ir dabar per dienas žaidžia kompiuteriu, brolis, kuriam su Luku bendrauti ne lygis, todėl jis net užblokuoja savo gebėjimą telepatiškai skaityti mintis, kad nereikėtų žinoti to, ką Lukas nori jam pasakyti.
Priešas, netikėtai lyg tapęs draugu, bet paskui perėjęs į ateivių pusę, galiausiai vis dėlto prisideda prie Luko ir jo draugų. Omenyje turiu dviveidį arba triveidį, kaip jį gana taikliai apibūdino Ateivių valdovė – Kristoferį Talbotą. Tad yra proga skaitant knygą pagalvoti, kas visgi yra tikra draugystė, kuo galima pasikliauti, o kuo – ne.
Nudžiugau, kad istorija baigiama viltingai: vaikai lieka gyvi ir sveiki, Luko tėtis nutaria imtis komiksų parduotuvės verslo, o Lukas, įveikęs visus išbandymus, tampa savo išsvajotuoju superherojumi.
Ko gero, ši knyga labiausiai tinka superherojų gerbėjams ir norintiems jais tapti.
J. K. Rowling „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti. Originalus scenarijus“
„Haris Poteris“ man išties labai patiko, ir tą kūrinį skaičiau su dideliu malonumu. Dabar irgi kažko panašaus tikėjausi. Deja, labai nusivyliau, pamačiusi, kad knyga parašyta pjesės formatu. Visada sunkiai skaitydavau tokio formato kūrinius. Kita vertus, mane užbūrė ir įtraukė tas nepaprastas burtų ir fantazijų pasaulis: pradėjau jaudintis dėl netikėtai nužudyto senatoriaus, niekuo su burtais nesusijusio Džeikobo įtraukimo į subtilų raganų ir burtininkų pasaulį, piktinausi dėl Merės Lu elgesio su vaikais, rūpinausi, ar Knisius taip ir pabėgs neišsisukęs su pilnomis kišenėmis deimantų ir brangenybių, kas bus, jei Sprogopotamė pasivys viliojančiai kvepiantį Džeikobą, ir ką daryti, kai mieste savo sugertą neapykantą spinduliuoja ir netgi sprogdina Šešėlis.
Kaip suprantate, nuotykių tikrai nestinga, skaityti įdomu, nelyginant žiūrėti kokį nors veiksmo trilerį: yra ir žmogžudysčių, ir vagysčių, ir griūvančių pastatų, ir užgimstančių meilės istorijų, ir persirengusių nusikaltėlių, tad knyga tinkama ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems (beje, dėl kiek painoko siužeto, manau, geriau skaityti kiek vyresniems vaikams). O ypač man patiko pabaiga, kuri buvo visiškai netikėta, bet tokia šilta, kad knygą užverčiau šypsodamasi: tai Džeikobo kepyklėlėje kepami magiškų gyvūnų (Knisių, Išnykuolių, Sprogopotamų ir kitų) pavidalo pyragėliai ir bandelės. Viskas baigiasi gerai, ir atmintyje lieka lyg prisiminimai iš sapno (panašu, kad visai gero sapno).
MĖTA RĖZAITĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą