Sunkumus dėl santykių su bendraamžiais išgyvenanti paauglė pati paprašo mamos nuvesti ją pas psichologą apie tai pasikalbėti. Vienoje sostinės poliklinikoje paaiškėja, kad įstaigos psichologas gali vaikui suteikti tik pusvalandžio konsultaciją per mėnesį. Iš Valstybinės ligonių kasos apmokamų antrinio lygio paslaugų tektų laukti kelis mėnesius, pas privačius psichologus – taip pat eilės ir nemenka suma už kiekvieną konsultaciją. Tuo metu Lietuvoje yra miestų, kuriuose nedirba nė vienas vaikų ir paauglių psichiatras, mokyklų, į kurias psichologas atvažiuoja vos kelioms valandoms.
„Pagalba“ vaikui – pusvalandis psichologo konsultacijos per mėnesį
Sąmoningas vaiko suvokimas, kad jam reikėtų specialisto pagalbos, gali būti sunkiai įgyvendinamas. Tą patyrė vilnietė Marija, kai jos paauglė dukra paprašė nuvesti pas psichologą. Abi apsilankė pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje. Paaiškėjo, kad psichologas gali suteikti vaikui tik pusvalandį nemokamų konsultacijų per mėnesį, papildomos mokamos kainuotų po 30 eurų už vieną kartą.
Buvo pasiūlyta įsirašyti į eilę, kurioje vaikai laukia antrinio lygio psichoterapijos paslaugų, apmokamų iš Valstybinės ligonių kasos. Po kelių mėnesių ar pusmečio, kai galbūt eilė baigtųsi, ir būtų galima gauti 24 konsultacijas per metus.
„Mano dukra yra labai drovi ir turi sunkumų dėl santykių su bendraamžiais, ypač paauglystėje, tai jai sudėtinga. Aš jai seniai siūliau pasikalbėti su psichologu, iš pradžių nenorėjo, dabar pasiprašė pati. Ieškojau psichologo, kuris išmanytų šią temą, mokėtų dirbti su tokias problemas patiriančiais vaikais“, – Alfa. lt pasakojo savo pavardės nenorėjusi skelbti vilnietė.
Ieškoti privačios pagalbos šeima norėjo tik po to, kai išmėgins siūlomą valstybės, – ilgalaikės mokamos konsultacijos brangios.
„Dukrą užrašė po savaitės. Negaliu kalbėti už visas poliklinikas, bet mūsų poliklinikoje techniškai tai yra trisdešimt minučių per mėnesį. Psichologinis konsultavimas nėra procesas, kai vaiką nuveži į priimamąjį, jam susiuva žaizdą, o kitas chirurgas po kurio laiko išima siūles. Čia labai svarbu kontakto užmezgimas, jis užtrunka – šią paslaugą sunku valandomis matuoti“, – sakė Marija.
Ji neslėpė žinanti atvejų, kai šeimos, kurių vaikams prireikia psichologo konsultacijų, nesulaukusios nemokamos pagalbos arba matančios, kad skiriamų valandų per mažai, ieško privačiai dirbančių specialistų. Bet ir pas juos nutįsta eilės, visi norintys negali patekti. „Šiuo atveju nekalbame apie savižudybės riziką, negalią, konsultacijų reikėjo paprastoms kasdienėms problemoms spręsti“, – savo dukros situaciją apibūdino Marija.
Pas psichologą sunkiai patenka net galintys susimokėti
Paaugliai vis dažniau patys tėvų paprašo surasti psichologą, atpažinę savo potyriuose nerimą keliančių ženklų.
Lietuvoje vaikai ir tėvai gali gauti psichologinę pagalbą psichikos sveikatos centruose, pedagoginėse psichologinėse tarnybose, vaiko raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybose. Psichologai konsultuoja darželiuose, mokyklose, ligoninėse, sanatorijose, tačiau vizitų tenka ilgokai palaukti, kai kuriose įstaigose konsultacijos laikas pernelyg trumpas, vaikai ir tėvai turi megzti santykius su vis kitais specialistais. Tokią situaciją mato Vilniaus šeimos psichologijos centro Vaikų ir paauglių padalinio vadovė Vaida Kalpokienė, sakanti, kad psichologų, teikiančių pagalbą labai sunkių psichikos sveikatos ir raidos sutrikimų turintiems vaikams ar konsultuojančių paprastesniais atvejais, trūksta visoje Lietuvoje.
„Specialistų trūksta ne tik mažesniuose Lietuvos miestuose – jų nepakanka ir sostinėje.
Net jei tėvai gali susimokėti už privačiai dirbančių vaikų psichologų konsultacijas, jie nebūtinai tuoj pat gaus reikalingą pagalbą, nes kartais kreipimųsi kiekis viršija specialisto turimo laiko galimybes. Kai kurie tėvai ieško psichoterapinės pagalbos vaikui, bet vaikų psichoterapeutų dar ypač trūksta.
Yra tėvų, kurie atveža vaikus reguliarioms psichologo konsultacijoms iš mažesnių ir ganėtinai tolimų Lietuvos miestų arba gyvendami užsienyje ieško vaikų psichologo mūsų šalyje, tuomet gali būti teikiamos konsultacijos internetu“, – sakė psichologė, kurią džiugina didėjantis tėvų rūpestis atžalų emocine savijauta, bet neramina specialistų trūkumas.
Pagalbos prieinamumas, pasak Vilniaus šeimos psichologijos centro darbuotojos V. Kalpokienės, pamažu didėja, pavyzdžiui, kuriasi bendruomeniniai namai, kuriuose dirbs ir psichologai. Vaikams ir ypač paaugliams, kuriems būna sunku lankyti psichologo konsultacijas mokykloje, nesinori, kad sužinotų bendraamžiai, kalbėtis tokiuose namuose, daugiafunkciniuose vaikų dienos centruose būtų gera alternatyva.
„Sveikatos priežiūros įstaigose dirbančių medicinos psichologų skaičius nėra didelis, o dirbančių su vaikais dar mažiau“, – vieną iš problemų įvardijo psichologė.
Tauragės apskrityje – 0,1 etato dirbantis specialistas privačioje įstaigoje
Žvilgtelėjus į etatų skaičius įvairiose psichikos sveikatos paslaugas teikiančiose įstaigose, matyti, kad yra apskričių, kuriose tik 0,1 etato arba 0,5 etato dirba vaikų ir paauglių psichiatras.
Tauragės apskrityje 0,1 etato vaikų ir paauglių gydytojas psichiatras dirba tik privačioje medicinos įstaigoje. Panevėžio apskrityje nei Biržų savivaldybės poliklinika, nei Kupiškio ir Pasvalio pirminės asmens sveikatos priežiūros centrai tokio specialisto neturi. Rokiškio psichikos sveikatos centre vaikų ir paauglių psichiatras dirba 0,25 etato, Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikoje – 0,13, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro Panevėžio skyriuje – 0,5 etato.
Nors visose apskrityse sveikatos priežiūros įstaigos turi bent po kelias valandas dirbantį psichologą, būtent su vaikais dirbančių specialistų nėra.
Panašios situacijos puikiai žinomos psichikos sveikatos padėtį šalyje stebinčių Psichikos sveikatos perspektyvų direktorei Karilei Levickaitei. „Į mus kreipiasi žmonės dėl labai įvairių su psichikos sveikata susijusių sunkumų, siekdami gauti pagalbos arba dėl teisinių problemų, ir ne viską galime išspręsti, nes sistema tokia, kokia yra“, – prisipažino nevyriausybinės organizacijos vadovė.
„Pagalba“ hiperaktyvaus aštuntoko mamai – baudos už vaiko elgesį
Rajono mokyklose dirbantys psichologai dažnai tampa pirmaisiais, pastebėjusiais vaiko sunkumus, sutrikimus, – jie yra ir liudininkai situacijų, kai kelionė konsultacijai pas specialistą net ir miestelio centre šeimai sunkiai įveikiama. Nuo Vilniaus apie dvidešimt kilometrų esančio rajono mokykloje, taip pat kitoje užmiesčio ugdymo įstaigoje dirbanti psichologė Irina Šiškina Alfa.lt pasakojo, kad vaikams pagalba nėra lengvai prieinama.
„Yra vaikų, kurie turi specialiųjų poreikių, emocinių problemų, bet dauguma fiziškai nepasiekia Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro, nes dideli atstumai, autobusų nevažinėja tiek daug. Ir jeigu mes kalbame apie mokyklos psichologą, kuris dirba toliau nuo miesto, jis atlieka vos ne visas įmanomas funkcijas: klinikinio specialisto, mokyklos psichologo ir pan.
Kai vaikas pas mus ateina pirmoje klasėje, greičiau galime suteikti pagalbą. Būna kitaip, pavyzdžiui, ateina kliniškai hiperaktyvus aštuntokas, kuris anksčiau jokios pagalbos nėra gavęs, tik jo mamai vis skiriamos baudos už tai, ką jis padaro“, – pasakojo psichologė.
Jai dažnai tenka ilgai kalbėtis su vaikų tėvais, aiškinti jiems apie profesionalių konsultacijų būtinybę – kartais tai užtrunka ir po kelerius metus. Dalis šeimų sunkiai pripažįsta, kad jų vaikui reikia pagalbos, problemos įsisenėja. Vienas kitas atvirai pareiškia: neleisime daryti iš savo vaiko invalido. Kitiems paprasčiausiai pritrūksta finansų nuvykti konsultuotis su specialistais. Psichologė prisiminė jos konsultuotos mergaitės istoriją – toje šeimoje iš kartos į kartą netrūko auklėjimo problemų, supratimas apie tinkamą elgesį su vaiku ateina tik po poros metų darbo. Vis dėlto moksleivės mama, nors ir stengiasi keisti situaciją, pasiekti Krizių įveikimo centrą Vilniuje ar kitas panašias įstaigas, dirbdama miesto pakraštyje, o gyvendama kitame jo gale, gali ne visada. „Tokia yra mūsų realybė“, – neslėpė nutolusių nuo didmiesčių rajonų, kuriuose ne visi turi automobilius, gyvenimą iš arti pažįstanti I. Šiškina.
Per dvylika savo darbo metų ji pastebėjo, kad trūksta ir pagalbos prieinamumo, ir suaugusiųjų žinojimo, kaip padėti savo vaikams.
„Į mūsų mokyklą atėjo pirmokas, mokytoja kreipėsi, kad jis turi rimtų problemų. Pradėjome šnekėti su mama, pasirodo, vaikas buvo labai rimto smurto artimoje aplinkoje liudininkas, ir dar nėra gavęs pagalbos, o turi ir nervinį tiką, ir kitų sutrikimų. Išsiuntėme jį konsultuotis į psichikos sveikatos centrą, psichiatrė nustebo, kodėl taip pavėluota padėti.
Jeigu psichologų būtų darželiuose, anksčiau galėtume nustatyti, išsiaiškinti. Suprantu, kad pasiekti psichikos sveikatos centrus galimybės gali būti ribotos, tačiau dirbantis darželyje žmogus matytų, kas vyksta, galėtų tėvams patarti.
Pirmoko atveju mama nebuvo prieš konsultacijas, bendradarbiavo, bet jai niekas nebuvo pasakęs, kad vaiką paveikė matytas smurtas“, – pasakojo psichologė.
Dirbdama rajonų mokyklose, specialistė patyrė, kad net pastebėję vaiko sunkumus, tėvai ne visada žino, kur galima būtų rasti padedantį profesionalą. Važiuoti į kitus rajonus, miesto centrą dažnai būna ne pagal kišenę.
Važiuoti dvidešimt kilometrų pas specialistą – misija neįmanoma
Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono pedagoginės psichologinės tarnybos, I. Šiškinos vertinimu, turi stiprią komandą, geras metodikas, patirties, bet Vilniaus rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje darbo krūviai viršija įstatymuose numatytus kelis kartus. Ji ir pati vienoje iš mokyklų, kurioje dirba, konsultuoja apie 650 vaikų. „Psichologo etatas pagal visus įstatymus turėtų būti nuo 300 iki 600 vaikų, bet tarp tų 650 turime 46 vaikus, kuriems diagnozuoti specialieji poreikiai, jie turi mokymosi sunkumų. 30 iš jų rekomenduota psichologo pagalba, tai reiškia, kad turi būti konsultuojamas vaikas, tėvai, mokytojai.
Kontaktinių valandų mokyklos psichologas turi 20. Be specialių poreikių vaikų, dirbama su tais, kurie yra ūmios krizinės būklės, turi suicidinių minčių. Ir išeina taip, kad jeigu vaikas ateina su paprastesniu klausimu, aš nebent galiu pasiūlyti vienkartinę konsultaciją tėvams, išnagrinėti, kas vyksta, ir nukreipti, kur galima ieškotis pagalbos papildomai“, – apgailestavo su vaikais dirbanti specialistė.
Kartais moksleivių gyvenimo situacijos pasirodo neįveikiamos mokyklos psichologui, prireikia kitų kompetencijų specialistų, psichoterapeutų. „Tokią psichoterapeuto konsultaciją, kurią apmokėtų Valstybinė ligonių kasa, gauti beveik neįmanoma misija, – apie tai, kad prie jų kabinetų nusidriekia eilės, o nemažai paprastų, į riziką neįrašytų šeimų neturi pakankamai finansų važinėti po dvidešimt ir daugiau kilometrų į medicinos įstaigas, galų gale, ne visada ir supranta, kas ir kaip padėtų vaikui, kalbėjo I. Šiškina. – Jeigu tu žinai, kur kreiptis, esi atkaklus ir ieškai, galbūt gausi pagalbos, bet tai irgi ne faktas, kad tai įvyks greitai.“
Ne vienerius metus mokykloje dirbanti psichologė pastebi besikeičiantį tėvų, pedagogų požiūrį, žmonės vis labiau stengiasi problemas spręsti ieškodami specialistų pagalbos. Tačiau kartais suveikia noras turėti „krepšelius“, ne visada investuojama į vaikų individualų ugdymą.
„Užtrunka, kol užsimezga ryšys su vaikais, jų tėvais. Kitoje mokykloje turiu ketvirtį etato, būnu kartą per savaitę – konsultuoju tiek specialiųjų poreikių vaikų, kad faktiškai tuo ir apsiriboju, nebent kažkokia krizinė situacija, kurią reikia spręsti čia ir dabar. Turiu penkias kontaktines valandas, kartais ateina mokytojai, vaikai, kuriuos nukreipia socialinė pedagogė, – mokykloje yra 280 vaikų, kartą per savaitę susitinkant sunku juos visus pažinoti“, – apie nenutrūkstamą konsultuojamųjų srautą kalbėjo I. Šiškina.
Jos nuomone, pas mus daug deklaravimo, kad rūpinamės vaikais, nors realybė dažnai būna pilkesnė. Kad ir kalbant apie mokyklos psichologų kvalifikacijos kėlimą: šie priklauso Švietimo ministerijai, bet yra daug dalykų, susijusių su psichikos sveikatos sritimi. Į seminarus ne visada yra galimybė išeiti, mokykla ne visada gali juos apmokėti. Galima pasirinkti kursus iš tam tikro sąrašo kaip mokytojai, bet mūsų psichologų profesinė specifika kitokia.
Viceministrė: mums reikės daugiau specialistų
Lietuvoje veikiančių pirmines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių centrų yra 115. Į juos patekti vaikai gali be gydytojo siuntimo. „Juose dirba gydytojas psichiatras, medicinos psichologas, psichikos sveikatos slaugytojas, jeigu reikia skubios pagalbos, vienas iš tų trijų specialistų galėtų ją suteikti. Ten atvykstama be gydytojo siuntimo, o pas mus šiuo metu reglamentuojama psichologo pirminės konsultacijos norma – nuo 30 iki 60 minučių per mėnesį.
Antrinio lygio vaikų psichiatrijos paslaugas teikia specializuotos įstaigos, yra vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriai, reabilitacijos centrai, etatai skaičiuojami pagal gyventojų skaičių, gydymo įstaigos dydį“, – aiškino Sveikatos apsaugos viceministrė Aušra Bilotienė Motiejūnienė.
Psichologų įstaigose greičiausiai padaugės, įtraukiant daugiau specialistų, gali kisti kvalifikaciniai reikalavimai medicinos psichologams, normos, kiek žmonių jie turėtų konsultuoti. Paklausta apie apskritis, kuriose nėra visu etatu dirbančio vaikų ir paauglių psichiatro, rajonus be psichologo medicinos įstaigoje, Sveikatos ministerijos atstovė sakė, kad kai kuriose iš jų ir vaikų tikriausiai mažiau. Daugiau nei šimtas įstaigų, jos nuomone, poreikį patenkina. „Visi atsiremia į bazinius anksčiau buvusius paskaičiavimus. Šiuo metu tiek psichologų, tiek psichoterapeutų klausimai sprendžiami, jie tikrai aktualūs, ir matome, kad paprastuoju būdu jų išspręsti negalime – reikalingi teisės aktų pakeitimai, darbo krūvių peržiūrėjimai. Taip pat ir funkcijų, nes, kaip paaiškėjo, psichinę sveikatą reikia stiprinti, vadinasi, mums reikės daugiau specialistų“, – sakė ji.
Ketinama peržiūrėti psichikos sveikatos paslaugų poreikį, specialistų sąrašą ir prieinamumo klausimus. „Kaip pastebėjote, prieinamumu Vilnius, Kaišiadorys, Telšiai, Tauragė skiriasi, bet tikrai kiekvienas miestelis turi deleguotus psichologus ir gydytojus psichiatrus, yra galimybė kreiptis be gydytojo siuntimo“, – patikino viceministrė.
Ateityje vaikams sulaukti psichologų, psichiatrų pagalbos bus lengviau, tačiau ir dabar skubi pagalba suteikiama per parą.
Paaugliai vis dažniau prašo tėvų surasti psichologą
Dėl pagalbos vaikui dažniausiai kreipiasi tėvai, tačiau kartais juos tam paskatina pedagogai, kuriems pro akis nepraslysta darželyje ar mokykloje patiriami sunkumai. „Vis dažniau paaugliai paprašo tėvų surasti psichologą, pavyzdžiui, patys atpažinę nerimo ar depresiškumo simptomus. Jaunuoliai vis geriau supranta, kad reikia rūpintis savo psichikos sveikata ir psichologine gerove, kaip rūpinamasi ir fizine sveikata.
Juk iš tiesų nėra sveikatos be psichikos sveikatos, ką pabrėžia ir Pasaulinė sveikatos organizacija. Kai kurie tyrimai rodo, kad iki 50 procentų suaugusių psichikos sutrikimų prasideda paauglystėje, todėl reikia rimtai žiūrėti į paauglio siunčiamus pagalbos signalus“, – pastebėjo Vilniaus šeimos psichologijos centro Vaikų ir paauglių padalinio vadovė V. Kalpokienė.
Vaikai ir paaugliai, pasak psichologės, kenčia nuo įvairių psichologinių ir psichikos sveikatos sutrikimų. Juos kamuoja prislėgta nuotaika, apatija, džiaugsmo ir laimės jausmo praradimas, baimių ir nerimo, streso, vienatvės, santykių problemos, sunkumai dėl patyčių, atstūmimo, tuštumos jausmo. Kartais, negalėdami susidoroti su viskuo, jie gali pradėti elgtis agresyviai, asocialiai.
Vaikai taip pat patiria įvairių psichologinių traumų. „Deja, bet psichologo kasdienybė – darbas su smurtą patyrusiais vaikais. Fizinis, seksualinis, emocinis smurtas, ypač besitęsiantis metų metais, padaro labai didelę žalą vaiko asmenybės raidai. Suaugusiems ne visada pavyksta atpažinti ir suprasti, kad jų elgesys yra žalingas vaikui, todėl būtina visuomenės švietimas, sąmoningumo didinimas, pagalbos teikimas tėvams.
Kalbant apie psichikos sutrikimus, vaikystėje ir paauglystėje vieni dažniausių yra nerimo sutrikimai, depresija, elgesio sutrikimai; dažnai reikalinga ilga, kompleksinė keleto psichikos sveikatos specialistų pagalba, bendradarbiavimas ne tik su tėvais, bet ir su mokykla, kartais – probacijos tarnybomis ar vaikų teisių specialistais. Žymiai naudingiau vaiko sveikatai ir raidai būtų kuo anksčiau pastebėti nerimą keliančius ženklus, gauti čia ir dabar reikalingą pagalbą, kuri užkirstų kelią sutrikimo atsiradimui. Labai gaila, kad Lietuvoje psichikos sveikatos sutrikimų prevencijai vis dar neskiriamas pakankamas dėmesys, nors jau senai įrodyta visokia, taip pat ir ekonominė, prevencijos nauda valstybei“, – įvertino psichologė.
Nors Sveikatos apsaugos ministerija tikina, kad nepilnamečiams gauti nemokamą psichiatro, psichologo konsultaciją nėra itin sudėtinga, būtent su vaikais dirbančių specialistų poreikis kol kas didesnis nei pasiūla.
Psichologinė pagalba vaikui ir paaugliui, kaip aiškino V. Kalpokienė, yra kitokia nei pagalba suaugusiajam. Ji yra neatsiejama nuo pagalbos šeimai. Todėl visada darbas su santykiais šeimoje yra pagalbos vaikui dalis: tai apima konsultacijas tėvams, kartais tėvų grupes ar specialius tėvystės įgūdžių mokymus, kartais konsultacijas visai šeimai, bendradarbiavimą su platesne aplinka: mokykla, darželiu.
„Psichologo darbas su vaiku remiasi žaidimų terapijos principais, vaikas žaisdamas „pasakoja“ savo istoriją, sunkumus, rūpesčius, o psichologas „išverčia“ žaidimo kalbą į žodžių kalbą, atpažįsta ir supranta vaiko emocijas, padeda susigaudyti, atrasti sprendimus, ugdyti naujus reikalingus įgūdžius. Nors iš šalies gali atrodyti, kad psichologas „tiesiog žaidžia su vaiku, kas gi čia tokio“, tačiau iš tiesų vyksta nuolatinis intensyvus protinis ir emocinis darbas, psichologas „šifruoja“ žaidimo metaforų kalbą, kartu su vaiku atpažįsta ir patiria emocijas, kuria santykį, atliepiantį emocinius poreikius, auginantį asmenybę, kartais – gydantį žaizdas vaiko vidiniame pasaulyje.
Kokios trukmės bus šis darbas, priklauso nuo vaiko amžiaus, problemos ar sutrikimo gilumo ir trukmės, tėvų įsitraukimo į pagalbos teikimo procesą. Pavyzdžiui, labai svarbu, koks abiejų tėvų požiūris į psichologinę pagalbą, ar tėvai galės kas savaitę atvežti vaiką į konsultacijas, nes mažas vaikas pats niekaip nepateks pas psichologą, ką jau gali padaryti paauglys“, – sakė V. Kalpokienė.
Konsultacijų metu psichologas su paaugliu gali vien tik kalbėtis, nes paauglys jau geba žodžiais papasakoti, kas vyksta jo vidiniame pasaulyje. Kita vertus, tai nereiškia, kad su paaugliu galima dirbti kaip su suaugusiuoju, nes paauglystės raidos procesai reikalauja atidumo ir pagarbos nuolatiniams vidiniams bei išoriniams pokyčiams, vykstantiems paauglio kūne, emocijose ir vertybėse, santykiuose su tėvais ir bendraamžiais, formuojant savąjį tapatumą ir atsirandant autonomijai.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą