Kiek laiko gyvuoja santuokos institutas, tiek laiko egzistuoja ir visiems žinoma marčių-anytų problema. Motinoms sunku paleisti savo sūnus, susitaikyti su faktu, kad jie suaugo ir gali pasirinkti savarankiškai. Norisi kištis, dalinti gerus patarimus, apsaugoti nuo bėdos…
Tačiau vaikus reikia paleisti, kitaip vyras taip ir liks vaiku – dideliu, kaprizingu ir nesavarankišku.
Kaip žvelgti į mylimo sūnaus išrinktąją? Apie tai labai gerai parašė viena būsima anyta. Paskaitykite.
Kai esi mažo berniuko mama, apskritai negalvoji, kad jis kažkada užaugs ir ateis diena, kai tavo mažasis dvimetrinis barzdotas kūdikis atves tau merginą ir pasakys: „Mam, susipažink, čia mano viso gyvenimo meilė!“ O tu stovi, žiūri ir galvoji: „Keista. Lyg ir ne aklas. Neseniai komisiją poliklinikoje perėjo, sakė, kad regėjimas šimtaprocentinis. Melagiai daktarai… KAIP?!!! Kuo jis žiūrėjo??? Kur jis žiūrėjo??? Kokia viso gyvenimo meilė??? Argi aš ŠITAI jį auginau, naktimis nemiegojau? Ji juk BAIDYKLĖ!!!
Ir taip toliau…
Ir ta diena ateina į visų mamų gyvenimą. Nereikia, žinoma, pamiršti ir tų laimingųjų, kurios, vos pamačiusios sūnaus merginą, puola jai į glėbį su ašaringais šūksniais „Dukrele tu mano, mieloji! Kokia gi tu graži ir protinga! Iškart matyti – tu pati geriausia pasaulyje!“ Štai kam mama savo berniuką augino, naktimis nemiegojo, „analizus“ į polikliniką degtukų dėžutėje nešiojo…
Bet juk ne visoms šitaip sekasi, teisingai?
Aš ilgą laiką maniau, kad turiu kažkokį vienišos mamos sindromą. Na, žinote, tokį, kad visą gyvenimą sūnui paaukojau, o kai atėjo laikas jam savo šeimą kurti – bac! – ir nuvažiavo stogas.
Ir prasideda: po penkis kartus per dieną insultą imituoju, į komą krentu, mirštančio žmogaus balsu prašau pakviesti kunigą, notarą ir lavonus išvežančią mašiną. Kad tik sūnus būtų šalia, kad aplink tave šokinėtų, o ne su savo nemalonia merga kino teatro tamsoje glamžytųsi.
Man, žinoma, ne viskas taip blogai, bet štai tasai jausmas, kad „Negimė dar ta gražuolė, kuri verta maniškio!“ – šitai manyje visada lindėjo.
Neseniai kažkaip išsikalbėjau su pažįstamu, jis papasakojo istoriją, kaip savo mamai atvedė mylimą merginą, o mama visiškai realiai apalpo. Nes viso jo gyvenimo meilė buvo spuoguota ir dar ten kažkas. Mano pažįstamam į tuos spuogus buvo giliai nusispjauti, jis jų net nepastebėjo. O štai mama tyliai aiktelėjo ir susileido. Visu šiuo poelgiu subtiliai davusi užuominą, kad sūnaus pasirinkimas jai nelabai…
Po daugelio metų, kai pažįstamas vedė kitą moterį, kuri mamai iš pradžių patiko, o paskui kankinosi santuokoje kelis metus, versdamas motinišką širdį kentėti – mama neištvėrė: „Žinai, geriau tu būtum tą spuoguotą paėmęs. Aš prieš apalpdama dar spėjau pastebėti, kad akys jos geros ir mintys švarios… Ir siela šviesi, ir šypsena graži. Ir tų spuogų buvo ne taip jau ir daug, o jau figūra! Žodžiu, kvailė buvau, atleisk, sūneli“.
Ir čia prisiminiau kaip prieš kelis metus susitikau savo buvusio mamą, su kuria, kaip puikiai pamenu, santykiai nesusiklostė iškart ir absoliučiai. Nes tais laikais aš buvau ne tik spuoguota ir baidyklė, o dar ir pankė su žaliu „irokėzu“ ir plikai skustais smilkiniais. Ir su suplyšusiais džinsais, ir su klaikiu atitinkamo stiliaus makiažu, ir dar jos sūnų rūkyti išmokiau.
Čia aš jau dabar suprantu, kad tos šventos moters vietoje, kuri viso labo žagtelėjo ir visa suvirpėjo – aš savo sūnų skubiai būčiau į ligoninę pridavusi. Na, kad regėjimą patikrintų, intelekto koeficientą paskaičiuotų ir kelis kartus elektros srove trinktelėtų nesmarkiai, kad atsipeikėtų. O gal dar pas bobutę sulakstyčiau. Kad paburtų: ar neapžavėjo sūnelio kokiais nors neleistinai stebuklingais preparatais iš džiovintų askaridžių ir vombato nagų?
Tai štai. Sutikau aš jo mamą ir, kas keisčiausia, ji mane atpažino. Netgi daugiau kaip po 20 metų. Paėmė mane už parankės, prisėdome ant suoliuko, pasikalbėjome apie gyvenimą, vaikus, anūkus, kraujo spaudimą ir glaukomą, ir apie tai, kad ji dažnai mane prisimindavo.
Ir, nepatikėsite, gerai prisimindavo. Atseit, geriau jau tu, sūneli, būtum tą pliką ir žalią paėmęs. Pas ją ir šeima padori – senelis karo didvyris. O kad tėtis alkoholikas, tai ir mūsiškis smarkia pašniaukšti mėgėjas, kas čia tokio? Aš gi pamenu, kaip ją mylėjai, kaip akys tavo laime debiliška švietė. Prigimdytumėte dabar vaikučių, ir ne bėda, kad gautųsi kvaileliai, vis tiek juos mylėčiau. O dabar lyg ir vedei kažką, o boba ten negera, ir anūkai, kaip smarkiai įtariu, ne mano kraujo. Tu, mergaite, mano klaidų nekartok. Patinka, nepatinka, o iškart sūnui į akis žiūrėk. Panašus į debilą? Seiles burbulais leidžia? Akys laimingos?
Viskas. Ir nelįsk, ir mylėk ją iš karto, net jeigu ji ne ką gražesnė už žiežulą. Svarbiausia, kad ji taviškį laimingu padarytų, supranti?
Suprantu, teta. Ir ačiū Dievui, kad pačiu laiku tai supratau.
Tegu nors vienakojė pagarbaus amžiaus negrė, man jau dzin. Be to, su tokia pagarbaus amžiaus visada bus apie ką pasikalbėti, bendraamžės…
Kad tik žvilgsnis būtų pas jį debiliškas ir akys laimingos.
Ir kad seilės burbulais.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą