Praktiškai kiekvienas vaikas, stovėdamas ant mokyklos slenksčio savo pirmą mokslo dieną yra gerokai protingesnis, smalsesnis, drąsesnis, geriau orientuojasi, ieškodamas sau reikalingų žinių, labiau savimi pasitiki ir yra nepriklausomas už tą vaiką, kokiu taps mokydamasis. Ir, jeigu tik jis nėra itin neeilinis ir jeigu jam nenusišypso neįtikėtina sėkmė, tai nebetaps geresnis ir per visą likusį savo gyvenimą. Juk iki to momento tik dėka savo dėmesingumo ir sąveikavimo su aplinkiniu pasauliu bei žmonėmis vaikas jau susidorojo su uždaviniais, kurie yra nepalyginamai sudėtingesni už tuos, kuriuos iškels jam mokykla. Ir susidorojo jis su jais be jokių formalių mokyklinių instrukcijų. Vaikas įveikė kalbos barjerą. Jis atrado sau kalbą, o juk vaikai netgi nežino, kad ji egzistuoja – o jis išsiaiškino, kaip kalba veikia ir išmoko ją naudoti, palaipsniui ją tobulindamas iki to laiko, kol ji nepradeda veikti, kaip reikia. Ir mokydamasis kalbos įgūdžių, vaikas išmoksta begalę kitų dalykų, įskaitant tuos principus, kurių, švietimo sistemos manymu, jis savarankiškai išmokti negali.
Ir štai jis įžengia į mokyklą – smalsus, ryžtingas, energingas ir sumanus mokinys. Mes pasodiname jį į suolą ir ko gi jį mokome? Mokome daugybės dalykų. Pirmiausiai to, kad mokymasis atskirtas nuo gyvenimo realiame pasaulyje. „Tu ateini į mokyklą mokytis“ – sakome jam, tartum iki šios dienos vaikas nieko nesimokė, tartum mokymasis vyksta už gyvenimo ribų ir niekaip su juo nesusijęs. Antras dalykas, kurį jam pasakome – kad juo, vaiku, nepasitikime mokymosi reikaluose ir kad jis nieko tame nesupranta. Mokantis skaitymo įgūdžio, kur kas paprastesnio už kai kuriuos, kuriuos jis jau spėjo įsisavinti, visi tarsi aiškina jam: „jeigu mes nepriversime tavęs skaityti, tai tu ir neskaitysi. Jeigu tiksliai nevykdysi mūsų nurodymų, skaityti neišmoksi“. Paprasčiau kalbant, vaikas pradeda suvokti mokymąsi kaip pasyvų procesą, kaip kažką, ką kiti daro vietoje tavęs, o ne kaip dalyką, kurį darai sau pačiam, savo ateičiai.
Vaikas mokosi, kad jis yra visiškai niekam nenaudingas, nevertas pagarbos, tinkamas tik tam, kad vykdytų svetimus įsakymus, kad jis yra tuščias lapas tiems žmonėms, kurie imsis ant jo piešti kažką savo. Žinoma, mokykloje mes daug kalbame apie tai, kad reikia gerbti vaiką ir jo individualius ypatumus. Tačiau mūsų veiksmai, prieštaraudami mūsų žodžiams, tikina vaiką, kad jo patirtis, jo abejonės, interesai, poreikiai, tai, kas jam jau žinoma ir tai, ko jis nori, apie ką svajoja, tai, kur jis pasiekė sėkmę ir tai, kur nepasiekė – visa tai absoliučiai nieko nereiškia ir nėra verta nė sudilusio skatiko. O vienintelis dalykas, kuris turi čionai, mokykloje, reikšmę – yra tai, ką žinome mes, ką laikome svarbiais dalykais mes, ir tai, ko mes norime iš vaiko. Vaikas praranda sugebėjimą uždavinėti klausimus – mokytojas stovi prie lentos ne tam, kad tenkintų vaiko smalsumą. Išmokęs slopinti savo susidomėjimą ir smalsumą, vaikas greitai ima viso to gėdintis. Neturėdamas šanso susigaudyti savyje, suformuoti nuosavą asmenybę, vaikas labai greitai priima tas pažiūras, kurias jam įkala suaugusieji.
Jis mokosi ir kitų dalykų. Tokių, kad klysti, abejoti savo teisumu, painiotis – tai nusikaltimas. Teisingas atsakymas – štai ko nori mokykla, ir vaikas mokosi kaulyti tų atsakymų iš mokytojų, kala pamokas, įtikinėdamas mokytojus, kad atseit žino tai, ko iš tiesų nežino. Jis mokosi išsisukinėti, meluoti, apsimetinėti, sukčiauti. Vaikas mokosi tingėti. Iki ateidamas į mokyklą jis galėjo valandų valandas darbuotis, mėgindamas suprasti pasaulį ir negalvodamas apie jokius apdovanojimus ar paskatinimus. Mokykloje, panašiai kaip budintis eilinis kareivis, jis mokosi apsimetinėti, kad vyksta audringa veikla, mokosi nedirbti, kol „seržantas“ nemato, dairosi, ar kas jo nestebi ir apsimeta atseit dirba, jeigu stebi. Vaikas mokosi dirbti, neįjungdamas proto į mokymosi procesą, mokosi bėgti nuo realybės, kuri jį supa, į svajones ir fantazijas – tačiau ne tas fantazijas, kurios buvo iki mokyklos ir kurių dalimi jis aktyviai tapdavo.
Vaikas ateina į mokyklą domėdamasis naujais žmonėmis, ypač kitais vaikais, tačiau mokykloje jį moko jų nepastebėti. Įdomiausias ir dažniausiai vienintelis dalykas klasėje, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai kiti vaikai, tačiau jį verčia elgtis taip, tartum klasėje nieko daugiau nėra. Vaikas negali bendrauti su kitais vaikais, sąveikauti su jais, žaisti, išdykauti.
Vaiką verčia elgtis taip, tartum aplinkui nieko nevyksta. Galima teigti, kad mokykla yra nesibaigianti pamoka kaip atsijungti nuo tave supančio pasaulio. Maža to, kad mokykla nuobodi, ji dar ir nepatraukli, bejausmė ir nežmoniška.
Ir štai šioje vietoje, kur niekas nepasako nieko esminio, kur kiekvienas tarsi vaidina savo vaidmenis, kur mokytojai ir mokiniai nėra vieni kitiems atviri, kur pačiame ore tvyro įtarimai ir nerimas, vaikas gyvena nuolatinėje baimėje. Retas vaikas, visa tai išgyvenęs, išsaugos žinias, smalsumą ir nepriklausomą savo paties orumo jausmą.
Mūsų įstatymas dėl privalomo mokslo kartą suvaidino teigiamą vaidmenį. Jis apgynė vaikų teisę gauti bent minimalų išsilavinimą, be kurio jį galėjo palikti tėvai, privertę dirbti ūkyje, parduotuvėje, šachtoje ir t.t. Dabar šis įstatymas nepadeda niekam – nei mokykloms, nei mokytojams, nei vaikams. Kiekvienas mokytojas žino, kad vaikas, kuris nenori būti mokykloje, ne tik nieko nesimoko, bet ir komplikuoja mokymąsi kitiems. O kai dėl vaikų išnaudojimo, tai būtent mokyklos tuo šiandien ir užsiima.
Mums reikia ištraukti vaikus iš mokyklos ir suteikti jiems galimybę gauti žinių apie pasaulį iš pirmų rankų. Kvaila idėja – kad norint išmokslinti vaikus, reikia ištraukti juos iš pasaulio ir izoliuoti mūrinėse dėžutėse. Jei neskaitysime tėvų ir kitų artimų žmonių, vaikai nebekontaktuoja su suaugusiais žmonėmis, išskyrus tuos, kuriems vaikas yra jų profesijos objektas. Nieko nuostabaus, kad vaikas nežino, kas iš tikrųjų yra suaugusio žmogaus gyvenimas ir darbas. Vaikas, kuris išmoko kalbėti, padarė tai ne dėl to, kad jį pastoviai kažkas taisė ir reguliavo, šitaip jis paprasčiausiai nepradės kalbėti. Vaikas lygina, kaip kalba pats ir kaip bendrauja aplinkiniai, ir daro tai šimtus kartų per dieną. Pamažu jis daro reikalingus pakeitimus savo kalboje, kad kalbėtų taip, kaip aplinkiniai. Tokiu būdu jis mokosi ir kitų dalykų – vaikščioti, važinėtis dviračiu, čiuožinėti, žaisti žaidimus – jis lygina savo pasiekimus su didesnę patirtį turinčių žmonių veiksmais ir atitinkamai koreguoja save.
Tačiau mokykloje mes niekada neleidžiame vaikui savarankiškai ieškoti savo klaidų. Mes tai padarome už jį. Darome tai taip, tartum, jei neparodysime vaikui klaidos, jis niekada jos nepastebės ir neištaisys, jeigu nepriversime to padaryti. Ir jis netrukus taps priklausomas nuo svetimų nurodymų. Mums reikia leisti jam pačiam užsiimti savomis klaidomis. Suteikti jam galimybę suprasti žodžio reikšmę, surasti problemos sprendimą, kad ir kokį jis sprendimą savarankiškai susirastų. Mūsų uždavinys – padėti vaikui tuo atveju, jeigu jis kreipsis mūsų pagalbos.
Laikas baigti ir su pažymiais, mes juk nežinome, kaip suprasti ir išmatuoti realias kito žmogaus žinias ir tai, kaip jis suvokia ir supranta vienus ar kitus dalykus. Neįmanoma to suprasti, uždavinėjant klausimus. Mes galime suprasti tik tai, ko jis nežino, tam, tiesą sakant, ir reikalingi įvairūs testai. Atsikratykime testų ir leiskime vaikui ramiai mokytis to, ką kiekvienas išsilavinęs žmogus turi žinoti – kaip įvertinti savo paties žinių lygį ir tai, ką jis jau žino, o ko dar nežino.
Žmonės įsimena tik tai, kas jiems įdomu ir naudinga, tai, kas leidžia suvokti, kas vyksta ir padeda gyventi. Visa kita žmonės labai greitai pamiršta, jei apskritai išmoksta. „Žinių sąvado“ idėja, kuri naudojama mokykloje ir kurią žmogus perima visam likusiam gyvenimui – visiškai nereali pasaulyje, kuris šiandien toks sudėtingas ir pastoviai besikeičiantis. Ir apskritai patys svarbiausi mūsų laikmečio klausimai nepasiekia nei mokyklų, nei netgi universitetų.
Vaikai netgi po ilgų tariamo mokymosi mokykloje metų siekia pažinti pasaulį, save ir kitus, juos supančius žmones. Leiskite jiems užsiimti šiuo darbu.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą