Jautrių vaikų auklėjimas primena lepių gėlių auginimą. Reikia daug dėmesio, pastangų ir rūpesčio, tačiau būtent šie vaikai pražysta gražiausiais žiedais.
Ar kada teko girdėti mitą apie garsų graikų karį Achilą? Jo motina deivė Tetidė, norėdama apsaugoti savo sūnų nuo pažeidžiamumo ir mirties, maudydavo jį stebuklingoje Hado karalystės upėje Stikse. Ilgainiui visas Achilo kūnas tapo tvirtas ir stiprus, išskyrus kulną, už kurio motina jį laikydavo maudynių metu. Deja, mūšyje užnuodyta priešo strėlė pataikė tiesiai į neapsaugotą Achilo kulną ir tai lėmė jo mirtį.
Atrodo, šis mitas bando išmintingai perspėti, kad net ir stipriam žmogui pažeidžiama vieta ar silpnybė gali tapti pražūtinga. Panašiai mes linkę galvoti apie lengviau pažeidžiamus ir jautrius vaikus – manome, kad jų jautrumas yra silpnybė. Nieko keista, nes šiems mažyliams reikia daugiau dėmesio – jie neramūs, dirglūs, sunkiau auklėjami, labiau nerimauja naujose situacijose, sunkiau užmiega arba miega itin jautriai. Tačiau jautrumas yra silpnybė tol, kol yra nepažintas ir nesuprastas.
Perrašykite scenarijų
Psichologijos profesorius Jay Belsky siūlo iš naujo pasigilinti į Achilo mitą ir perrašyti jo pabaigą. Kognityvinės psichologijos atstovai tai vadina „performulavimu“ arba „nauju įrėminimu“ (angl. reframe), t. .y. savybės, reiškinio, daikto pamatymas naujame kontekste.
Įsivaizduokime, kad Achilas niekada nedalyvavo mūšiuose, o pats atsiskleidė bėgimo maratonuose, kur jo kulnas tapo stiprybės šaltiniu. Būtent atviras kulnas padėjo jam tapti greičiausiu bėgiku ir iškovoti daug pergalių: per neapsaugotą vietą jis subtiliau jautė oro sąlygas, bėgimo trasą ir sąlytį su jos paviršiumi, gaudavo saulės bei vėjo energijos ir pan.
Jei manome, kad graikų mitas tikrovės neatspindi, atkreipkime dėmesį į australo Nicko Vujiciciaus gyvenimą. Jis gimė be rankų ir kojų, o ši fizinė negalia, regis, turėjo tapti jo pražūtimi. Tačiau jis perrašė savo negalią, kartu ir savo likimą. Būtent tai, kad jis išmoko save priimti tokį, koks yra, į fizinę silpnybę žiūrėti kaip į galimybę atverti dvasinę stiprybę ir įkvėpti kitus, suteikė jam asmeninę, šeiminę laimę bei pasaulinį pripažinimą.
Gebėjimo naujai pažvelgti į jautrius vaikus ypač reikia juos auginantiems tėvams. Pamatę, kokie ypatingi yra jų mažyliai, ir supratę, ko jiems reikia, tėvai turėtų sudaryti tinkamas sąlygas, padėti vaikams priimti save ir visapusiškai atsiskleisti.
Jautrumo iššūkiai
Dauguma vaikų, susidūrę su nesėkmėmis, greitai atsigauna, t. y. išsiskiria psichologiniu atsparumu. Parvirtęs, užsigavęs ar pabartas vaikas dažniausiai kremtasi trumpai ir greitai vėl ima žaisti. Nuo gimimo jautriems vaikams maža nesėkmė ar piktesnis mokytojos žvilgsnis gali būti tikra tragedija, kuri nuspalvins visą jų dieną. Šiems vaikams reikia paramos, rūpesčio, pozityvaus auklėjimo, atjaučiančios priežiūros, atsiliepimo į jų poreikius ar bent jau neutralaus reagavimo, kad jaustųsi ramiai ir saugiai. Tuomet jie turi galimybę vystytis socialiai bei emocionaliai ir savo prisitaikymo gebėjimais pralenkti ne tokius jautrius vaikus.
Nejautrių ar labai griežtų tėvų šeimoje augantys jautrūs vaikai yra diskriminuojami, apleisti, skriaudžiami, juos tai paveikia labiau nei nejautrius vaikus – jie tampa agresyvesni, neramūs arba nepaklusnūs. J. Belsky tyrimai rodo, kad tokiems vaikams iškyla didžiausia rizika susirgti psichikos ligomis ar patirti elgesio problemų, palyginti su kitais nejautriais vaikais, net ir augusiais tomis pačiomis sąlygomis. Kita vertus, būtent jautrūs mažyliai yra imlesni mokymams, todėl, laiku atkreipus dėmesį į susikrimtusį jautrų vaiką, galima sėkmingai jam padėti. Jis kaip kempinė sugers malonias emocijas ir rūpestį.
Jautriems vaikams labiau negu kitiems reikalingos bent minimalios tėvų sudaromos šiltnamio sąlygos.
Kilmė
Jautrumas yra įgimta savybė. Tai patvirtina identiškų dvynių, kurie po gimimo buvo atskirti, tyrimai. Augdami jie elgėsi labai panašiai ir tai mokslininkams leidžia daryti prielaidą, kad elgesys bent jau iš dalies nulemtas genetiškai. Kita vertus, gyvenimo aplinkybės gali šią savybę sustiprinti ar susilpninti, nes aplinka dažnai verčia būti „kietesnius“, o tai užgožia prigimtinį unikalumą.
Jautrumą tyrinėjusios Elaine N. Aron teigimu, klaidinga manyti, kad didelis jautrumas yra liga ar kokia yda. Tai nėra psichikos sutrikimas, patologija ar koks trūkumas. Jautri nervų sistema yra normali savybė, būdinga 15–20 proc. gyventojų.
Nėra paprasta vienareikšmiškai atsakyti, kodėl vieni vaikai gimsta jautresni už kitus, tačiau keliamos prielaidos gali padėti juos geriau pažinti ir suprasti.
• Jautrumas gali atsirasti dėl besilaukiančios motinos patirto streso. Jei nėščia moteris patiria smurtą, nuolatinį stresą, neigiamas emocijas, visa tai per mamos organizmą patiria ir dar negimęs kūdikis. Dėl įtampos mamos organizme padaugėja streso hormono kortizolio, jis patenka į gimdą ir veikia vaisių.
• Jautruoliai turi itin jautrią nervų sistemą, kuri vienodai, tarsi be atrankos, fiksuoja ir teigiamą, ir neigiamą patirtį. Tokie vaikai greičiau ir jautriau reaguoja į juos supančią aplinką: šviesą, garsą, kvapus, kitų žmonių nuotaikas, naujas situacijas, nenumatytus pokyčius ir pan.
• Didesnis smegenų dalies, atsakingos už emocijas, aktyvumas. Dėl migdolo veiklos jautrūs žmonės stipriau išgyvena jausmus ir emocijas.
• Jautrumą lemia genetiniai pokyčiai ir jų kombinacijos. Jautrūs vaikai išsiskiria žemu serotonino ir dopamino lygiu. Dėl to lengvai kinta jų nuotaikos ir pasitenkinimas.
Ar jūsų vaikas jautrus?
Jautriems vaikams dažnai skubama klijuoti etiketes net nesuprantant, kad tokio mažylio ypatingos savybės gali būti lengvai pražiūrėtos, ne taip suprastos ir nuvertintos. E. N. Aron, pati būdama itin jautri, žino, ką reiškia būti tokiu vaiku, kurio kiti nesupranta ir klaidingai priima. Jos asmeninė patirtis paskatino išsamiai ištirti jautrumą ir sukurti tai, kas padėtų psichoterapeutams lengviau nustatyti šią savybę.
Gylis (angl. depth). Tai yra informacijos apdorojimo nuodugnumas ir gilumas. Prieš veikdami itin jautrūs vaikai aktyviau stebi, svarsto ir galvoja, net jei tai vyksta nesąmoningai. Jų veiklos tempas yra lėtesnis, nes skrupulingai pastebimos visos detalės, apsvarstomi galimi pasirinkimo variantai bei jų aspektai. Tarkime, parodose jautrūs vaikai ilgai analizuoja meno kūrinius, jie kelia įvairias prielaidas: kodėl buvo tapoma taip, o ne kitaip; kas meno kūriniu norima pasakyti ir pan. Kol nuodugniai neištiria ir neranda atsakymo į mokytojos pateiktą užduotį, tol jie nesijaučia galintys išeiti iš parodos. Tokioms užduotims atlikti labai praverčia jų kūrybiškumas ir įžvalga, tačiau jautrūs vaikai paprastai šių savybių nevertina, kol suaugusieji neparodo jų svarbos.
Perkrova (angl. overstimulated). Į viską atkreipdami daugiau dėmesio, itin jautrūs vaikai greičiau sudirgsta ir susierzina, dažniau pavargsta, jaučiasi išsekę, iškamuoti, sukrėsti bei nusilpę. Kiekvienam žmogui būdinga riba, kiek informacijos gali priimti ir kiek dirginimo gali ištverti. Jautrūs vaikai šią ribą pasiekia greičiau, nes sunkiau atlaiko įtampą. Paaugliai Tomas ir Greta yra brolis ir sesuo. Tomas po mokyklos lanko dar kelis skirtingus būrelius, o po jų mielai vakarą leidžia su draugaus. Gretai kartais sunku išbūti mokykloje, nes joje daug triukšmo, tad grįžusi stengiasi pailsėti, pabūti viena ir su niekuo nebendrauti, kartais pamiegoti ar pasivaikščioti parke. Itin jautriems vaikams reikalingos dažnesnės pertraukos, tylos pauzės ir rami aplinka. Gavę galimybę pasitraukti ir pailsėti, jie lengvai atsigauna. Kita vertus, tokie vaikai greičiau pavargsta dar ir todėl, kad stengiasi neišsiskirti ir būti kaip visi.
Empatija (angl. empathy; emotional reactivity). Kitų jausmų atpažinimas padeda geriau suprasti kitų žmonių ketinimus ir išgyvenimus, atjausti ir suteikti paramą. Pavyzdžiui, šešiametė Adelė nuliūsta, jei kitiems draugams liūdna. Kitas aspektas – dėmesingumas emocinėms reakcijoms. Pastebėta, kad jautrūs žmonės emocingiau reaguoja ir į teigiamus (sėkmės laukimą, pasitenkinimą, džiaugsmą ir pan.), ir į neigiamus dalykus (nelaimę, netektį, nepasisekimą ir pan.). Be to, viešose perpildytose vietose jautrūs vaikai išsiskiria perdėta reakcija, todėl patariama vengti minios ar sausakimšų erdvių.
Jautrumas (angl. sensitivity). Subtilybių jautimas suprantamas kaip gebėjimas pastebėti net mažiausius dalykus, kuriuos kiti pražiūri, o tai yra didelis pranašumas daugelyje situacijų. Ne pačios juslės (akys, nosys, ausys) kuo nors ypatingos, o aktyvesnės smegenų sritys, atliekančios sudėtingesnį informacijos apdorojimą ir gebančios suprasti subtilią reiškinių, garsų ir vaizdų prasmę. Pavyzdžiui, atėję į klasę visi vaikai užsiima juos dominančiais dalykais, o devynmetis Jonas gali akimirksniu pajusti tvyrančią nuotaiką, oro šviežumą ar troškumą, pamerktų gėlių kvapą, mokytojos asmenines savybes ir pan. Jei aplinka jam atrodys priešiška, jis nuspręs būti atsargesnis ir kai ko vengti. Be to, subtilybių jautimas reiškia ir tai, kad jautrūs vaikai mėgsta užduoti sunkius, keblius, neįprastus klausimus ir patys į juos gilintis.
Padėkite vaikui atsiskleisti
Tai, ar vaikų jautrumas bus suvoktas kaip problema, ar kaip pranašumas, labai priklauso nuo tėvų požiūrio ir tėvystės įgūdžių. Įmanoma užauginti laimingą, sveiką ir gebantį prisitaikyti jautrų vaiką, tačiau tam būtini įgūdžiai.
• Jautrumą suvokime kaip dovaną. Jei vaikas dažnai verkia, būna nuošalyje ar vengia kokių nors situacijų, nė patys nepajuntame, kaip pradedame pykti ir susierziname. Daug naudingiau jautrų vaiką suvokti ne kaip ydingą, o kaip turintį ypatingą dovaną, galinčią padėti jam atsiskleisti kaip kūrybingam menininkui, išradėjui ar moraliniam visuomenės lyderiui ir pan. Istorijoje apstu jautrių įžymių žmonių, pavyzdžiui: šveicarų psichiatras ir psichologas Karlas Gustavas Jungas, amerikiečių mokslininkas, mitologijos ir religijos tyrėjas Josephas Johnas Campbellas, JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas ar JAV pirmoji ledi Eleanor Roosevelt.
• Priimkime vaiką tokį, koks jis yra. Tai padarę tėvai ne tik pajunta vidinį išsilaisvinimą, bet išsilaisvina ir vaikas, nes nebesijaučia spaudžiamas būti kitoks. Priešingai, bandydami pakeisti vaiką, padaryti jį ne tokį jautrų ar tokį kaip visi, laužome jo natūralią prigimtį. Užuot neigę, vengę ar gėdijęsi vaiko jautrumo (taip elgdamiesi mokome jį to paties), būkime atidūs ir rūpestingi, padėkime vaikui nuoširdžiai priimti save ir pamėgti savo jautrumą.
• Taikykime švelnią discipliną. Net jei vaikas labai jautrus, tai dar nereiškia, kad reikia nuolaidžiauti. Jam taip pat reikia aiškių ribų, tačiau jos turi būti nustatomos švelniai, gerbiant vaiką ir jo poreikius. Pavyzdžiui, kai ateina Kornelijos laikas miegoti, o ji priešinasi, mama pagarbiai pasako: „Matau, kad žaidi įdomų žaidimą. Aš suprantu, kad norėtum tęsti, tačiau jau laikas ruoštis miegoti ir pailsėti. Esame sutarusios, kad 21 valandą jau gesinsime šviesą. Jei nori, kad iki tol dar paskaityčiau pasaką, dabar pats laikas praustis, valytis dantis ir susišukuoti. Ką renkiesi?“ Toks pavyzdys visada yra geriau už šaukimą ar vertimą miegoti. Galimybė rinktis jautriems vaikams suteikia pojūtį, kad jie patys gali priimti sprendimus, o tai juos pastiprina.
• Bendradarbiaukime. Jautrūs vaikai ramiau reaguoja, kai yra prašomi ką nors padaryti ir į juos žiūrima kaip į partnerius. O griežti reikalavimai kaip tik gali paskatinti tokį vaiko elgesį, kokio stengiamės išvengti, pavyzdžiui, verkimo, šaukimo, užsisklendimo, pykčio proveržio ar kitokių emocijų nevaldymo ir pan. Svarbu kartu su vaiku mokytis, kaip jam išvengti triukšmingos aplinkos arba kaip elgtis minioje, kurioje jaučiasi nustelbiamas.
• Padėkime atrasti ramybės oazę. Šiems vaikams svarbu pailsėti. Jiems reikalinga erdvė, kurios garsai, vaizdai, kvapai, spalvos, baldai, jų išdėstymas ir kitos detalės jų nedirgintų, o veiktų atpalaiduojamai bei raminamai. Pavyzdžiui, jautraus aštuonmečio Mato geriausia poilsio vieta – namelis medyje, kurį jis susikalė su tėčiu, o mama padėjo įsikurti. Ten jo erdvė, kurią jis vadina ramybės kampeliu.
Pamėgti jautrumą
Jautrūs vaikai yra drąsūs ir talentingi, svarbiausia nespręsti apie žuvį pagal jos mokėjimą važiuoti dviračiu. Savimi pasitikintis jautrus vaikas mokės išnaudoti savo jautrumą. Galbūt vieną dieną jis taps talentingu menininku ar mokslininku, bus atsakingas darbuotojas ar rūpestingas tėvas, turės išskirtinį vidinį pasaulį, atjaus žmones ir gyvūnus. Užaugęs jautruolis bus jums dėkingas, kad supratote jo tikrąją prigimtį ir padrąsinote eiti savo keliu.
Informacijos šaltinis: www.psichologijatau.lt
Palikti komentarą