Maždaug trečdalis klientų klausimų – dėl santykių su tėvais. Sukaupęs drąsos pažvelgti į savo gyvenimo dramą, pasiryžęs pažvelgti nemaloniai tiesai apie save tėvų šeimoje į akis – žmogus netikėtai įgauna jėgą. Jėgą atlaikyti tą tiesą ir susitaikyti su ta drama kaip su savo gyvenimo dalimi. Ir liautis reikalauti iki šiol negautos meilės bei rūpesčio, arba kompensacijos už patirtas kančias. Tai – atsiskyrimo procesas. Atsidalinimas.
Prasideda paprastai nuo tokių temų:
- Po mamos skambučio aš pusę dienos vaikštau nusiminęs, virškinu, ką išgirdau.
- Kodėl, kai tik man pasidaro gerai, jai tuojau pat prireikia mane pažeminti?
- Seniai išvažiuočiau, tačiau kaip palikti tėvus? Jie visiškai nesavarankiški.
- Pakanka mamai pasakyti „O kaipgi aš?“, iš karto užgriūva kaltės jausmas, ir tada jau geriau atsisakyti savo planų;
- Neturėjau tėvo. Tiksliau, jis buvo, tačiau nieko mūsų labui nedarė.
- Taip mąsto ir kalba žmonės, kurie neatsidalino nuo tėvų.
- Ką reiškia neatsidalinti?
- Netapai autonomišku, net jeigu gyveni atskirai ir ilgai nebendrauji.
- Neprisiėmei atsakomybės už savo būseną ir savijautą, savo pasiekimus, savo gyvenimo įvykius, net jeigu išmokai vadovauti ir valdyti, įsigijai nuosavybę ar įgijai statusą.
- Esi tikras ir jauti, kad tėvas ir mama iki šiol tebėra kliūtis siekiant tikslų ir svajonių, net jeigu jie jau mirę ar apie juos nieko nežinai.
Kažkada per Marko Jarhauzo lekciją apie šeimos terapiją užsirašiau frazę: „Atsidalinimas nuo tėvų ar partnerio – tai individo sugebėjimas priimti autonomiškus tiesioginius (ne manipuliacinius) sprendimus, išsaugant emocinį ryšį su reikšmingų santykių sistema“.
Štai kame reikalas. Iš vienos pusės – autonomiškas, savarankiškas, iš kitos – nenutrūksta emociniai ryšiai.
Atsiskirti nuo tėvų – tai neišsivažinėti kas sau, ne tapti finansiškai nepriklausomais (dauguma su šiuo uždaviniu puikiausiai susidoroja). Tai reiškia – tapti emociškai nepriklausomu.
Liautis kažką įrodinėti, mėgautis tuo, kad darai viską atvirkščiai, pykti ant tėvų, bijoti, ką jie pasakys ir padarys, laukti ar reikalauti pagalbos ir priimti ją kaip savaime suprantamą dalyką, o ne kaip „premiją“ ar dviejų suaugusių žmonių susitarimo rezultatą, liautis vengti tėvų, globoti, kištis į jų gyvenimą, spręsti jų problemas, atidėlioti dėl jų savo planus, matyti juose tą priežastį, dėl kurio nenusisekė jūsų gyvenimas.
Kalba neina apie atskiras ar ekstremalias situacijas. Kritiškais momentais visiškai normalu viską mesti ir skubėti į pagalbą. Bet jeigu tai tęsiasi metų metus, jeigu jums 30, 40, o jūs vis dar negyvenate ten, kur jums norisi ir taip, kaip svajojote dėl tėvų (kurių galbūt jau nebėra gyvų), tai jūs dar neatsidalinote.
Pamenu, kaip sisteminė terapeutė Mariana Frankė-Grikš pasakė per vieną seminarą:
-Tau jau trisdešimt, pakaks reikalauti iš mamos! Tau jau užteko!
O paskui pridūrė:
-„Mama, mama, mama…“ Kiek tu nori tęsti tokį gyvenimą? Kaip manai, kas yra mama? Ji ką – šventoji, kuri turi atitikti visus tavo vaikiškus lūkesčius? O gal ji viso labo žmogus, su savo žmogiškomis galimybėmis ir trūkumais?
Su „galimybėmis bei trūkumais“ reiškia tai, kad tėvai yra paprasčiausiai žmonės, tuo pat metu ir geri ir blogi, kaip- visi žmonės šiame pasaulyje. Kad jie ne visagaliai dievai, kokiais buvo mums vaikystėje. Ne viso įmanomo gėrio ir malonumų šaltinis, kokie buvo mūsų ankstyvoje vaikystėje. Ne kažkas, prieš kuriuos reikėtų teisintis, prašyti leidimo, pritarimo ir stengtis neskaudinti, kaip tai buvo mokykliniame amžiuje. Ne kvaili ir riboti padarai, kurie neleidžia normaliai gyventi, kaip atrodė paauglystėje. Jie yra tokie, kokie yra. Kokiais juos padarė gyvenimas ir kokiais tapo patys. Jie gali būti nedėkingais, abejingais, nesidominčiais, egoistiškais. Jie gali spręsti savo problemas jūsų sąskaita. Ir taip – jie gali jūsų nemylėti.
Tapti autonomišku, reiškia pripažinti tai. Sutikti su tuo, kad jūsų gali nemylėti, kad jumis galėjo naudotis, galėjo kompensuoti jūsų pagalba savo traumas ir įtraukti jus į savo destruktyvius procesus. Kad tėvai elgėsi su jumis kaip mokėjo. Ir nustoti reikalauti savo „duoklės už visus tuos metus“.
Pamatyti ne idealų (iš esmės neegzistuojantį) tėvų vaizdą, susitaikyti su juo ir pradėti pačiam lopytis „visas skyles“. Tai ir reiškia – atsiskirsti, atsidalinti.
Sutikti su tuo, kad tėvai kažko nemokėjo. Galbūt gaminti maistą. Galbūt – dainuoti. Galbūt – mylėti. Galbūt – rūpintis. O gal save kontroliuoti, bendrauti, palaikyti tvarką, džiaugtis, susidoroti su sunkumais…
Jie galėjo daug ko nemokėti. Atsiskirti – tai reiškia liautis reikalauti ir trokšti gauti. Jeigu jūsų mama nemoka gaminti maisto – argi imsite tikėtis iš jos kulinarinių šedevrų? Tikriausiai ne, net jeigu labai mėgstate skanėstus. Jūs tiesiog imsite lankytis jaukiose kavinukėse ar pats išmoksite puikiai gaminti.
Tai kodėl reikalaujate meilės sau iš tėvo, kuris nemoka mylėti?
Arba šilumos iš mamos, kuri nemoka jausti? Reikalauti, laukti, negaunant, pykti, norėti įrodyti ar atkeršyti – visa tai požymiai, kad jūs dar neatsiskyrėte, neatsidalinote.
Tapti autonomišku – reiškia pripažinti, kad tėvai irgi autonomiški, reikia atsisakyti vaikiško išpuikimo, kuris jums kužda, kad be jūsų mama ar tėtis nesusidoros. Arba baimės, kuri verčia TARNAUTI tėvams, kad neatrodytume blogu sūnumi ir bloga dukra.
Tapti autonomišku, reiškia sutikti, kad tėvai gali gyventi ne taip, kaip mums patinka: nesirūpinti sveikata, negražiai elgtis, pyktis tarpusavyje, kalbėti tai, ko mes nenorime girdėti, norėti iš mūsų to, ko mes nenorime duoti.
Sutikti su tuo įmanoma tik tada, kai jaučiame pagarbą. Gilią pagarbą kiekvieno žmogaus asmeniškam pasirinkimui, kaip jis nori gyventi.
Jeigu jūs sakote sau „taip, aš gerbiu jų gyvenimo būdą“, o patys jaučiate gėdą, susierzinimą, troškimą ištaisyti arba kaltę, siekį įsiteikti ar „grąžinti skolą“, arba įrodinėjate, ginatės, ginčijatės, protestuojate – jūs jų negerbiate ir jūs neatsiskyrėte. Pagarba – tai visiškas sutikimas su viskuo, ką daro tėvai, be emocijų ir troškimo gelbėti, bėgti, keršyti ar taisyti.
Jeigu jums atrodo, kad tėvai be jūsų nesusitvarkys ir pražus – jūs neturite pagarbos. Ir painiojate rūpinimąsi su globa. Rūpinimasis – tai poreikių supratimas ir pagalba (nepakenkiant sau ir kitiems) tuos poreikius tenkinant. Globa – kai žmogų laikote neveiksniu, neįgaliu, nieko nebesugebančiu ir darote jam tai, ką jis gali ir turi daryti pats.
Rūpinimasis – tai pagarba. Globoje jos nėra.
Globodami, jūs jaučiatės aukštesni už tėvus, jaučiate savo galią ir valdžią. Kai rūpinatės – jūs bendradarbiaujate, užimdami savo komfortišką vietą šalia mamos ar tėčio. Kai rūpinatės – jums komfortiška. O jeigu nekomfortiška, reiškia – globojate arba tarnaujate. Globa ir tarnavimas byloja apie tai, kad jūs dar neatsiskyrėte ir neatsidalinote.
Jeigu vaikas galvoja: „aš reikalingas (reikalinga) mamai, mama be manęs negalės“ – tai tarnaujantis vaikas. Vaikai dažnai tiki, kad gali ir privalo gelbėti tėvus, tarsi padaryti jų likimus menkesniais nei jie yra iš tikrųjų.
Likimas turi savo vertę. Kad nustotume kištis į tėvų gyvenimą ir juos gelbėti, turime pasitraukti atokiau ir pamatyti jų likimą. Ir su pagarba jį priimti.
Tai ir reiškia – suaugti.
Dar šiek tiek apie kaltės jausmą.
Toks jau šitas pasaulis, kad tėvai suteikia (dovanoja) vaikams gyvybę. Vaikai negrąžina to, ką gavo, tėvams, o atiduoda savo „skolą“ saviems vaikams.
Santykiuose su tėvais vaikai niekada negalės pasiekti pusiausvyros. Ką tokio gali duoti vaikas tėvams už padovanotą gyvenimą? Savo paties gyvybę ir gyvenimą? Tėvams to nereikia. Dėl to vaikas negali tėvams duoti nieko. Jis padovanos gyvybę saviems vaikams. Arba savo „dvasiniams vaikams“ – idėjoms, projektams, pasiekimams. Tai padeda jam atsiskirti nuo tėvų šeimos, kai jis tampa suaugęs.
Kaltės jausmas vaikams atsiranda tada, kai jie pradeda virsti suaugusiais, šis jausmas – normalus suaugimo etapas. Kaltę mes paprasčiausiai išgyvename ir pergyvename, suprasdami, kad tai – atsiskyrimas nuo tėvų.
Visiškas atsiskyrimas nuo tėvų neįmanomas be visiško suartėjimo. Iš pradžių reikia suartėti. Ateiti pas tėvus, jeigu atsitolinote ar vengiate, ignoruojate. Smarkiai pakariauti, jeigu pykstate. Nubrėžti ribas, jeigu bijote kišimosi į jūsų gyvenimą ar leidžiate tai daryti. Paskui pažvelgti į tėvus suaugusiomis akimis, kaip į žmones, kurie kažkur yra geri, o kažkur – blogi. Susitaikyti su tuo, kad kitokiais jie nebus. Surasti savyje pagarbą jų gyvenimo būdui. Sutikti, kad jums jau viską davė ir daugiau nebeduos.
O paskui patikėti, kad jūs pats dabar esate vienintelis žmogus, kuris gali duoti jums viską, ko jums norisi gauti.
Tai ir reiškia – suaugti.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą