Mokyti vaikus svajoti, visiškai nereiškia auklėti padebesiais skrajojančią asmenybę, tolimą nuo gyvenimo realybės ir nesugebančią prisiimti atsakomybės.
Mokyti vaikus svajoti – reiškia parodyti jiems, kaip svarbu kasdien surasti įkvėpimo šaltinį, pažinti save ir savo norus, realizuotis, pajausti vidinę laimę.
Pirmas dalykas, kurį išugdo vaikuose auklėjimas, pagrįstas baimės jausmu – nepasitikėjimas. Vaikas nustoja jaustis saugus ir tvirtai stovintis ant žemės.
Auklėjime neturi būti vietos baimei, ji kenkia vaikui ir jį žeidžia.
Vargu ar ką nors iš mūsų galima būtų pavadinti idealiu pedagogu ar vaikų psichologu. Tačiau visi suprantame, kad vaikas turi daug poreikių. Ir nuo mūsų, tėvų, priklauso, kokiu būdu jie bus patenkinti.
Be jokios abejonės, pats geriausias variantas – kai mūsų atsakymas vaikui eina iš širdies. Nuo mūsų priklauso, kaip mes vedame vaiką per gyvenimą, ir bus geriau, jeigu šis nelengvas kelias bus užpildytas laimingomis emocijomis, o ne baimėmis.
Šiame straipsnyje norėtųsi pasamprotauti apie tai, kodėl taip svarbu mokyti vaikus svajoti.
Rūpinkis savo vaikais, šiomis trapiomis būtybėmis, kupinomis svajonių
Vaiko smegenys neatsipalaiduoja nė minutei. Mūsų vaikai nori sužinoti kažką naujo, kažką išbandyti, išmokti, pajausti, tyrinėti aplinkinį pasaulį, svajoti.
Smegenų galimybės ir neuronų tarpusavio ryšių plastiškumas pas 4-5 metų vaiką tiesiog fantastiški.
Dėl to nėra nieko keisto dėl to, kas vyksta su vaiku šiuo periodu, nuo kurio priklauso visas jo tolimesnis gyvenimas. Viskas, kas vyksta su vaiku šiuo laikotarpiu, neišdildomai įsirašo jo smegenyse.
Būtent dėl to taip svarbu sukurti vaikui palankias sąlygas, kuriomis jis jaustųsi saugus ir apsuptas meilės.
Turbūt tavo žvilgsnis užkliuvo už paantraštės.
Ar tikrai vaikai yra tokie trapūs? Taip. Ir tai galima paaiškinti.
Pirmoji gyvenimiška patirtis dažniausiai turi lemiamą reikšmę tolimesniam vaiko gyvenimui ir jo vystymuisi.
Tarkime gyvenimas vaiko, kurio verkimą ignoravo tėvai, bus lydimas rimtų stresų.
Vaikų, kuriems trūko švelnumo, apkabinimų ir fizinių kontaktų su tėvais ir kitais šeimos nariais, kurie juos pavadavo, smegenys turi mažesnį neuroninių ryšių skaičių nei smegenys vaiko, kuris buvo pastoviai apgaubtas rūpesčio ir dėmesio.
Vaikai kus kas jautresni ir trapesni negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jų aplinkinio pasaulio suvokimas priklauso nuo stimulų, ateinančių iš išorės. Dėl to į jų auklėjimą reikia žiūrėti atsargiai, būti jautriems, dėmesingiems ir išmintingiems.
Pozityvios pastangos, įkvėpimas ir svajonės
Vaikų auklėjimas reikalauja iš mūsų laiko, kantrybės ir įkvėpimo. Labai dažnai realizuojant šį labai svarbų gyvenimo uždavinį mus užplūsta abejonės.
Ar tikrai esu gera mama? Ar geras aš tėvas?
Nereikia pastoviai uždavinėti sau panašių klausimų. Pasikliaukite instinktu, dažnai būtent jis nukreipia į teisingą kelią.
Tėvų instinkto pagrindą sudaro meilė. Kai santykiai su vaiku kupini švelnumo ir meilės, tarp vaiko ir tėvų užsimezga gilus intymus ryšys, kurį sunku suprasti kitiems žmonėms.
- auklėjant neturi būti vietos baimei. Kai vaikas tik pradeda atrasti sau aplinkinį pasaulį ir sąveikauti su aplinkiniais, kai žengia pirmuosius žingsnius ir taria pirmuosius žodžius, jam būtina jaustis saugiam.
- jam reikia jūsų rūpestingų rankų, kurios bet kuriuo momentu suteiks pagalbą. Vaikui reikalinga mūsų parama, kai jis tyrinėja supantį pasaulį, daro atradimus, žaidžia ar pramogauja.
- vaiko gyvenimas ir žaidimas – neatskiriami dalykai. Žaidimo pagalba jis interpretuoja jį supančią realybę. Tai raktas į gyvenimo supratimą. Dėl to svarbu kaip galima dažniau žaisti su vaiku.
- žaislai, knygos, gėlės, žaidimai lauke, bėgiojimas, išsiterliojimas moliu – visa tai padeda vaikui svajoti, visame tame jis semiasi įkvėpimo.
- kuo daugiau jis gauna gyvenimiškos patirties, kuo daugiau jis kalbasi su aplinkiniais, tuo daugiau idėjų vaikui kyla. Kartais tėvai daro jam čionai kliūtis, ragindami pabūti tyliai, sėdėti ramiai.
- kaip dažnai mes sakome savo vaikams: „Netrukdyk, dabar tam ne laikas“, „Argi nematai, kad aš užimtas“, „Pasitrauk, vėl tu kabiniesi su savo kvailystėmis“.
Kai šitaip įvyksta, vaiko gyvenimas ima pildytis baimėmis, jis nustoja jausti save reikalingu ir svarbiu.
Nedarykime tokių klaidų. Turime prisiminti, kad geriausia dovana, kokią tik galime padovanoti savo vaikui, yra laikas.
Ko bijo tavo vaikas? Kaip įveikti šias baimes?
Reikia turėti galvoje, kad vidinis vaiko pasaulis pakankamai sudėtingas. Netgi jei mes dėmesingai rūpinamės vaiku ir nepražiopsome netgi menkiausių jo gyvenimo detalių, jo vidinis pasaulis vis tiek slėps kažką, ko mes nesuprantame.
Nesvarbu, kiek tavo vaikui metų – 4 ar 14, mes visada liekame jų tėvais, ir jiems visada reikės mūsų pagalbos ir paramos.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu/
Palikti komentarą