Norėtųsi pasidalinti patirtimi, kurią įgijau ne per seniausiai ir kurios dėka įžvelgiau kolosalų skirtumą tarp vaiko, kuris kontaktuoja su visomis masinės informacijos priemonėmis ir vaiko, kuris praktiškai su jomis nesusiliečia. Šiek tiek priešistorės. Manęs paprašė prižiūrėti porą dienų tris vaikus (du 7 metų amžiaus berniukai ir 6 metų mergaitė iš kitos šeimos). Berniukai žiūri televizorių su viskuo, kas ten vyksta (reklama, naujienos ir t.t.), šiuolaikinius animacinius filmus, kiną, žaidžia kompiuterinius žaidimus, jie turi telefonus su internetu.
O mergaitė – tikra priešingybė, ji apskritai nežiūri televizoriaus (tėvai, beje, irgi), nemato šiuolaikinės animacijos, žaidimus žaidžia su planšete, tačiau labai retai, o patys žaidimai – ugdantys, jokių „šaudymų-gaudymų“. Viskas, ką ji žiūri – seni geri filmai ir pasakos.
Kadangi esu auklėjimo patirties turinti psichologė, man buvo įdomi ši situacija, įdomu buvo pamatyti praktiškai, pajausti skirtumą tarp tokių vaikų. Ir aš tikslingai stebėjau vaikų elgesį, kalbėjausi su jais konkrečiomis temomis, uždavinėjau klausimus… Analizavau kiek galima objektyviau, nestodama nei į vieną pusę.
Didžiausia problema, su kuria susidūriau – tai gėrio ir blogio tema. Berniukų požiūris buvo iškraipytas, jiems atrodo, kad „blogis – tai super!“ Į mano klausimą, kodėl „super“, berniukai tuojau pat pateikdavo kaip pavyzdį kokį nors filmuko ar kino personažus (neigiamus), akcentavo personažų sugebėjimus, išvaizdą. Berniukams patiko, kad jie zombiai, skeletai, vampyrai, kad jie žudo, ir dažnai skambėjo frazė _žudyti yra super“… O mergaitė tuo metu savais žodžiais bandė paaiškinti, kad blogis yra blogai, ir kai berniukai vėl ir vėl kartojo, kad „blogis yra super!“ (matėsi, kad ginčijamasi nuoširdžiai, be pykčio, siekiant apginti savo nuomonę), mergaitė žvelgė į mane nieko nesuprantančiomis akimis… Aš tęsiau: „Blogis žudo, griauna, skriaudžia… Jums patinka kai jus skriaudžia?“ Nuskamba vienareikšmiškas atsakymas „Ne!“, o aš tęsiu: „Bet juk tai blogis, jis jums patinka…“ Berniukai sutrikę, jie aklavietėje.
Taip jie ir nesugebėjo nieko atsakyti. Vėliau jie parodė man savo piešinukus – nė vienos šypsenos. Paklausiau, kodėl personažai tokie liūdni, berniukas atsakė, kad jie nemėgsta juoktis. Nutariau kartu su jais papiešti. Kai rodžiau įvairius paveikslėlius planšetėje (gyvūnus, riterius, paprastus žmones), pasirinkdavo iltis šiepiančius gyvūnus, niūrius riterius su ginklais ir piktais veidais. Kai pradėjau rinkti paieškoje „Geri riteriai“, berniukai užprotestavo: „Ne, tik ne geri riteriai, geriau zombius!“ Jiems patiko ryškūs monstrai ir išsigimę personažai (išsigimę ir bjaurūs mano ir mergaitės akimis, o berniukams jie buvo mieli ir kėlė susižavėjimą). Į bet kokius gražius paveikslėlius jie arba nekreipė dėmesio, arba purkštavo: „Fui, kokia bjaurastis…“ Kitaip sakant, gėris jiems – pasibjaurėtinas ir neįdomus.
Galiausiai mes drauge ėmėme piešti vieną bendrą piešinį, ir berniukai prašė kiekvieną personažą, kurį piešiau, „papuošti“ prašieptais nasrais arba ginklais. „Draugauti“ su mergaitės nupieštais personažais jie nenorėjo, ir pastoviai išjuokdavo ir juos, ir mergaitę.
Kai dėl saviorganizacijos, tai mergaitei neiškildavo klausimo kuo užsiimti, ji pati susirasdavo ką veikti (ugdančių žaidimų buvo pakankamai). Berniukams gi buvo nuobodu ir jie nežinojo, kuo užsiimti, jeigu jiems ko nors pati nerodžiau.
Tai, ką kalbėjo berniukai – apskritai atskira tema. Žodis „šikna“ jiems normalus ir linksmas (iš mergaitės aš netgi žodžio „nusišvilpt“ negirdėjau, nekalbant apie „sunkesnius“ jo variantus). Buvo ir tokių frazių kaip „Gyventi neįdomu“, „Būna gerų banditų“, o kai aiškinau berniukams kas ir kaip, jie patekdavo į visišką aklavietę ir negalėjo paaiškinti savo požiūrio, išskyrus neaiškius „Aš per televizorių mačiau“, o kartais dar paminėdavo reklamą.
Daugelyje animacinių filmukų akcentuojamas „penktasis taškas“, ir išties – kai kurie berniukų žaidimai ir veiksmai buvo su tuo susiję, ir jiems dėl to buvo linksma. Kai berniukai žaidė panašius žaidimus, mergaitei su jais buvo neįdomu. Dar buvo atvejis, kai vienas iš berniukų apsimetė, kad tuojau persidurs pirštą, o mergaitė su ašaromis akyse ir šauksmu „Tau juk skaudės!“ bandė atkalbėti, dėl ko berniukai mirė iš juoko ir išvadino ją „baile“.
Kaip psichologė, matau, kad mergaitė turi supratimą apie gyvybės vertybę, o berniukai – ne. Jiems ir skausmas buvo juokingas, ir užmuštais neretai apsimesdavo. Tai ne katastrofa ir visiškai nereiškia, kad jie ims žudyti, tačiau tai vienas iš nedidelių žingsnių, kai žudymas suvokiamas kaip norma, o ne kaip kažkas siaubingo. Tarp kitko kalbant, mergaitėje apskritai nepastebėjau jokių agresijos požymių, netgi kai ją pravardžiavo, erzino ar atiminėjo žaislus.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą