Laiškas:
„Aš labai norėjau, kad namai taptų jaukiu ir saugiu prieglobsčiu vaikams. Iš jų nebuvo reikalaujama „klausyti“, tačiau buvo reikalaujama klausytis, samprotauti ir suprasti. Be paliovos kantriai aiškinau: jeigu „štai taip negalima“, tai reiškia galima va taip. Ir būtinai paaiškindavau kodėl. Ir dukra užaugo sąžininga, teisinga, gera.
Ir staiga, tarsi perkūnas iš giedro dangaus – sulaukusi 28 metų paskelbė maištą „nenoriu būti gera! Noriu gyventi kaip noriu ir daryti ką noriu!“ Iš kažkur išlindo egoizmas ir netgi įniršis. Ir bala nematė, jei nirštų tik ant mamos – ji įpykusi ant viso pasaulio, ant visų, kas drįsta jai nurodinėti, kad „taip negalima“. Rezultatas – suirusi santuoka su puikiu mylinčiu vyru, mėginimas tuoktis antrą kartą įsmukdė į depresiją. Visiškas dvasinis chaosas šiuo momentu.
Man visas moralines vertybes skiepyti norėjosi ne tam, kad kaimynai pasakytų „kokie nuostabūs jūsų vaikai“, o tam, kad suaugę vaikai galėtų būti laimingais – su draugais, sutuoktiniais, su savais vaikais. O dukra nelaiminga. Kažką padariau ne taip. Tik negaliu suprasti – ką“.
Atsakymas:
„Laba diena!
Man rodos, jūs apgaudinėjate save: moralinės vertybės – tai kaip tik toks daiktas, kuris skirtas užtikrinti aukštą socialinį įvertinimą („kokie pas ją puikūs vaikai!“) mainais į atsisakymą nuo asmeninės laimės.
Problema čionai ta, kad sociumui nusispjauti į kiekvieno atskiro individo laimę.
Laimė pas kiekvieną sava, individuali. Kad taptų laimingas, žmogus turi visų pirma išsiaiškinti savo norus ir išdrįsti gyventi savo paties gyvenimą. Tai ne visada paprasta – suprasti, ko norisi būtent tau, ir surasti konstruktyvų būdą to pasiekti. Ne „žmonių džiaugsmui“, o sau pačiam.
Kai į visus vaikiškus „nenoriu“ motina atsako „taip reikia“, pateikdama krūvas logiškų argumentų, kodėl būtent reikia, vaikas paprasčiausiai neturi nė vieno šanso išmokti suvokti ir savarankiškai kontroliuoti savo norus ir prisiimti atsakomybę už jų realizavimą.
Visiškai dėsninga, kad tokiu atveju ištrūkusi pagaliau iš tėvų globos dukra pradeda elgtis kaip 5 metų vaikas, nesuvokdama savo veiksmų pasekmių. Buvusi Auka pavirsta Persekiotoju, iš kažkur išlenda egoizmas ir pyktis. Toks jau žanro dėsnis.
Laimei, jai viso labo 28, ji dar gali išmokti būti laiminga ir susikurti gyvenimą, kaip norisi būtent jai. Skyrybos, galų gale – tai dar ne gyvenimo pabaiga. Pavyzdžiui, šiandien mažai kas prisimena, kad jaunystėje Ketrina Hepbern irgi buvo ištekėjusi. Pati ji rašė memuaruose: „Elgiausi su Ledžiu kaip paskutinė kiaulė. O jis buvo tikras angelas…“
Ir vis dėlto ji turi 12 Oskaro nominacijų, ji buvo didi amerikiečių aktorė ir mirė turtinga bei įžymi, sulaukusi 96 metų. Nesu pasirengusi tvirtinti, kad ji buvo laiminga, tačiau tai buvo gyvenimas, dėl kurio tikrai neverta apgailestauti.
Gaila, bet vienintelė pagalba, kurią motina gali suteikti tokioje situacijoje – atsikratyti visų savo įsitikinimų, kokia turėtų būti dukters laimė ir užsiimti savo pačios gyvenimu. Pagalvoti, ko norėtųsi sau pačiai. Žinau, kad tai sudėtinga, kai motiniška širdis plyšta iš baimės, kad dukra pridarys klaidų. Tačiau čia nėra kito kelio, kaip tik sukąsti dantis, ir kol kalba neina apie rimtą grėsmę gyvybei ar sveikatai – nesikišti į dukters gyvenimą“.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą