GRUODIS VAIKŲ KNYGŲ LENTYNĖLĖJE: 15!

Vaikai turbūt jau seniai skaičiuoja dienas iki atostogų ar Kalėdų. Kas adventinį kalendorių kas rytą atverdamas, kas tingėdamas rytais keltis iš lovos ar vakarais daryti namų darbus… Toks jau tas tamsiausias metų laikas – su savais ypatumais. Bet ir su nepaprastai didele stirta naujų knygų. Leidėjai padirbėjo iš peties, kad Kalėdų Seneliui būtų iš ko pasirinkti ir atrasti po knygą kiekvienam vaikui – tokią skirtingą, spalvotą (ar visai ne), storą (ar ploną), svarbu – tik jam tinkančią…

M. Haig. Kaip Kalėdų berniukas tėčio ieškojo/ vertė R. Stamkauskienė. – Tyto Alba, 2016. 272 p.

Tai pati kalėdiškiausia šio mėnesio knyga vaikams. Tokia, kurią norisi skaityti laukiant Kalėdų. Bei kiekvienais metais sukant galvą, o kaip gi iš tiesų vaikams papasakoti tikrąją Kalėdų Senelio istoriją? Juo labiau, kad vaikams tų klausimų, susijusių su Kalėdų Seneliu, tikrai kyla: pradedant – O kur jis gyvena ir kodėl taip ilgai gyvena? Ar jam padeda elfai? Ir baigiant – Kaip jis spėja visiems vaikams dovanas per vieną naktį išdalinti? Beje, ši knyga turi prierašą, tokią kaip ir skaitymo instrukciją – ją galima skaityti tik stebuklais tikintiems žmonėms. Manau, kad tai labai gražus epigrafas, skirtas gal labiau suaugusiesiems, taip dažnai pamirštantiems kasdien nutinkančius mažus stebuklus ir vis dažniau stebuklus vejantiems iš vaikų gyvenimėlių…

Tai pasakojimas apie Suomijoje gyvenantį mažą ir labai neturtingą berniuką Nikolą, visiškai prispaustą vargo ir šalčio, tačiau turintį išskirtinį gebėjimą džiaugtis visiškais mažmožiais (vienintelis jo žaislas – dabar jau mirusios jo mamytės iš ropės išskaptuota lėlytė). Todėl iškeliavus tėčiui ir ir ilgai jam negrįžtant, Nikolas nusprendžia vienas pats keliauti jo ieškoti į Laplandiją. Tėtis išvyko ne šiaip sau kažkur uždarbiauti – o ieškoti paslaptingojo elfų miesto, ir jei tik ras, iš Karaliaus gaus daug pinigų. Ar Nikolui pavyks rasti tėtį? O elfų miestą? Kaip jis taps Kalėdų Seneliu ir ar atras tikrąjį savo pašaukimą?

Jautri. Jaudinanti. Įkvepianti.

K. Vainola, U. Saar. Liftas/ vertė D. S. Giraitė. – Vilnius: 700 eilučių, 2016. 30 p.

Tai dviejų estų kūrėjų knyga, skirta vaikams nuo trejų metų. Iki kokio šimto, sakyčiau, arba dar daugiau.

Tai viena iš tų knygų, kuri neturi amžiaus ribų ir gali būti lygiai taip pat smagiai vartoma/ skaitoma tiek trimečio, tiek šešiasdešimtmečio. Mat ši paveikslėlių knyga parašyta ir nupiešta nepaprastai kūrybingai.

Istorija tai išvis paprasta: kiekvieną rytą šešių aukštų namo liftas laukia, kol bus iškviestas ir palydi į dieną skirtingus namo gyventojus: voverytes, kengūrą, balandžių porelę ir kt. Tačiau ir gyventojai, ir liftas pateikti nepaprastai charakteringai, šmaikščiai ir paslapčia verčia pagalvoti apie kiekvieną iš mūsų: mūsų dieną, įpročius, bendravimą, elgesį… Manau, savo paprastu genialumu knyga gali lygiuotis su Shelo Silversteino knyga „Dovanų medis“ ar Roberto Munscho „Mylėsiu tave amžinai“. Labai labai smagi ir juokinga.

1000 įdomiausių vaikų klausimų. Ką vaikai nori žinoti?/vertė A. Noreikienė. – Vilnius: Jotema, 2016. 320 p.

Ši knyga iš tiesų remiasi vaikų sugalvotais klausimais. Ir tų klausimų – visas tūkstantis. Kad būtų paprasčiau susigaudyti, leidėjai klausimus ir atsakymus surūšiavo į 6 temas: mano kūnas, valgiai ir gėrimai, dangus ir žemė, gyvūnai ir augalai, atradimai ir išradimai, pasaulis, kuriame gyvenu. O jei norėsite skubiai susirasti kažkokį konkretų žodį, atsiverskite rodyklę knygos pabaigoje.

Knyga suręsta skrynios principu: kupina įvairiausių patarimų ir idėjų, atsakymų į keistus ir paprastus klausimus, eksperimentų. Vartydami ir skaitydami šią enciklopediją su vaiku, tėveliai galės kartu pakeliauti po pasaulį ar žmogaus kūną, gyvūniją ir augaliją, nuskristi į kosmosą ar patyrinėti žymiausius išradimus. Juk ne paslaptis, kad vaikams kyla daug klausimų. Ne į visus galime iškart atsakyti, o ir google ne toks jau tikslus, nes apie dalykus su vaikais reikia kalbėtis jų kalba.

Solidi ir išsami enciklopedija pradinio mokyklinio amžiaus vaikams.

Tavo kūnas/ vertė R. Makausienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 12 p.

Labai gražiai išleista interaktyvi knyga mažiesiems apie žmogaus kūną. Kaip jis veikia, kodėl ir ką turime apie jį žinoti.

Kaip rašo leidėjai, tai 3-6 metų vaikams skirtas leidinys, kurio tikslas – būti pirmosiomis žiniomis. Vadinasi, čia labai svarbus aiškumas, tikslumas ir dozuotas informacijos pateikimas. Šiuo tikslu pasitelkti interaktyvūs langeliai, sukami, verčiami ir išlankstomi paveikslėliai, emocingos ir šmaikščios iliustracijos.

Knygelė skatina domėtis, žadina smalsumą ir ragina klausinėti. Prie kai kurių aprašymų rasite eiliuotus intarpus. Tekstas nesudėtingas, perteiktas per vaiko dienos aprašymą: nuo pabudimo, pusryčiavimo, žaidimų, valgymo – iki ėjimo miegoti.

Labai smagus leidinys.

R. Skučaitė. Tai priimkit, kas priklauso. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 108 p.

Tai nauja, tikiu, visiems puikiai žinomos ir atpažįstamos vaikų poetės knyga. Skirta tiek mažiems, tiek dideliems (išleista tikrai labai rimtai). Visiems, išsiilgusiems skambaus poetinio žodžio, lengvų ritmų ir rimų, išgyvenimų bei patirties džiaugsmo, vos jaučiamo, tačiau tikrai esamo, didaktinio užtaiso.

Apie tai, kad knyga skirta visiems, užsimenama knygos epigrafe: „…ir mažiems, ir dideliems./ Dideliems, kad nepamirštų buvę maži, o mažiems,/ kad dideliais patikėtų.“ Beje, tai ne vien eilėraščių knyga, joje rasite ir prozos kūrinėlių – pamąstymų, įdomių, įstrigusių dar vaikystėje ar kažkur girdėtų istorijų.

Šią knygą, manau, verta skaityti pamažu. Kalbėtis su ja kiekvieną dieną. Po truputį. Nes ir patys eilėraščiai skaitomi tarsi kokios pokalbio nuotrupos, prisiminimai, įdomybės. Kaip ir dera vaikų poezijai, netrūksta čia gyvo santykio, ryšio, žaismingų kalbinių išraiškų apie gamtą, jos pasaulį ir gyventojus. Tačiau gamtos pasaulyje neužsibūnama, nes šiandien vaikai gyvena jau kiek kitaip, todėl eilėraščiuose atsiliepiama ir į šių dienų aktualijas, skaudulius.

Čia rasit visokių eilėraščių: ir linksmų, ir liūdnų, ir rimtų, ir tarsi apie nieką. Tokių, koks būna gyvenimas.

E. Daciūtė, R. Kaper. Meškių istorijos. Svajonių sodas. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 56 p.

Ar pamenate jaukiuosius meškius? Jie grįžta – su naujomis istorijomis.

Ir iš tiesų, tai jau ketvirtoji knygelė, kurioje pasakojama apie Didžiojoje Girioje gyvenančius meškiukus, kuriems kiekvieną dieną nutinka kažkas įdomaus, keisto, netikėto. Tenka patirti įvairiausių jausmų, spręsti problemas. Knygos autorė istorijas pasakoja remdamasi viena tema, todėl knygelės yra tematinės (apie ėjimą į mokyklą, apie jausmus…). Taigi, ši knygelė skirta labai gražiai temai – svajonėms. Apie tai, kaip kartais nelengva būna patikėti savimi, siekti savo svajonės, ją auginti ar kartais pripažinti, kad svajonė išskrido neišsipildžiusi. Knygelėje rasite iš viso 5 pasakojimus, kuriuos lydi jaukios, įsimenančios ir švelnios tarsi pienės pūkas Rasos Kaper iliustracijos.

Man patiko, kad pasakose stengtasi kaip galima atidžiau pažvelgti į jausmus, į svarbiausias mažų veikėjų problemas. Ne kartą ir netiesiogiai, skaitydami nutikimus, suprantame, kaip svarbu būti sąžiningiems, draugiškiems, kaip svarbu leisti augti savo svajonei, ja tikėti, net jeigu iš pradžių ir viskas vyksta ne visai taip, kaip norėtum. Mieli ir jaukūs meškučiai, tikiu, padės vaikams pagalvoti apie savo svajones ir mokys jas auginti.

T. Korolainen, Ch. Ronns. Katulis ir pykčio maišelis/ vertė V. Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 24 p.

Ši knyga skirta vaikų emocijų ir jausmų pažinimui. Jausmas, kurį vaikai mokysis pažinti šioje knygeėje (ir sutramdyti, o gal – paleisti?) yra pyktis.

Pagrindinis knygos veikėjas yra katinėlis, vardu Katulis, kuriam vieną rytą viskas ėmė klotis ne taip, kaip reikia. Jis negerai išlipo iš lovos, tada paspyrė žaislą, užsigavo koją… Tačiau tai dar ne viskas. Nesėkmės ir toliau persekiojo, o gal ir pats Katulis persekiojo jas, kol iš spintos neišlindo būtybė, panaši į nykštuką ir padavė Katuliui minkštą ryšulėlį. Ir liepė išpūsti pyktį į maišelį, ir pūsti tol, kol šis sprogs. Katulis taip ir padarė. Tačiau maišelis pravertė ne tik jam – pasirodo, mes kiekvienas kasdien patiriame jausmų, emocijų, santykių, kai pyktis kaupiasi ir nelabai gražiai išsiveržia. Kaip su juo elgtis? Ar kaupti, ar leisti sprogti?

Iš tiesų žavi ir labai sumaniai parašyta knygelė apie tokį dažną jausmą – pyktį. Ką su juo daryti, kai jis kone kasdien tik ir laukia iš už kampo ar kokio nesidalijančio draugo žvilgsnio, kaip užpulti. Istoriją palydi nepaprastai džiaugsmingos ir emocingos iliustracijos. Na gi, pasikalbėkime su vaikais apie pyktį. Tai labai svarbu. Ir pravers, tikiu, ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams.

A. Balžekienė, L. Belevica. Tučių šeima gamtinėja. – Vilnius: Petro ofsetas, 2016. 48 p.

Tai pirmoji dviejų jaunų kūrėjų knyga, kuri, kaip prisipažįsta teksto autorė A. Balžekienė, atsirado iš labai paprastos kasdieniškos gyvenimiškos patirties – gyvenimo tarp telefonų, planšečių, televizorių ir vis mažesnio bendravimo šeimoje.

Tučių šeima tokia ir yra. Jų kasdienybę lydi mirkimas ekranuose, tačiau pamažu įtampa kyla, konfliktų daugėja, kol visa tai išsiverčia pykčiu. Tada ateina metas keistis. Gal – pagamtinėti? Tai žodis, kurį pasiūlo šios šeimos vyresnioji, septynmetė Ona. Tai reiškia – išvažiuoti į gamtą, pasivaikščioti. Palikus namie išmaniuosius su gps‘ais ir pasiėmus popierinius žemėlapius. Šeima nusiteikusi pozityviai, tik kaip visi elgsis, kai prasidės netikėtumai ir nesklandumai?

Knygelė paprasta kaip trys kapeikos. Bet tuo pačiu, tikiu, privers dar kartą žvilgtelti į savo šeimos kasdienybę ir atsakyti į klausimą – o jūsų šeima, kiek laiko kartu praleidžiate be ekranų?

C. Stott. Tarpgalaktinis gidas/ vertė A. Jašinskienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 56 p.

Nežinau, gal ne kiekvienam vaikui kyla klausimų apie kosmosą, visatą – apie tai, kas ten už to mėnulio ar visų žvaigždžių, kurias matome. Kita vertus, šie klausimai mane pačią iki šiol verčia gūžtis ir pasimesti – kosmosas, visata, galaktikos… tai taip smalsu, įdomu, tačiau ir nepaprastai sudėtinga bei… nepažinu.

Tikiu, kad šia knygele siekta nors kiek patenkinti šį smalsumą, o kad būtų nors kiek paprasčiau ir aiškiau – į pagalbą pasikviesti maži žmogeliukai Smegenukai, kurie kiekviename puslapyje vis kažką veikia, keičiasi, šmaikščiai iliustruoja pateikiamą informaciją. Informacija, beje knygoje pateikiama dozuotai ir koncentruotai – t.y. mažais kąsneliais, atspindinčiais konkrečią temą.

Taigi, ši knyga – tai kelionė po visatą. Ne tik po šiandieną, bet ir po mūsų pasaulio pradžią bei spėjimus apie tai, kokia bus ateitis. Smgenukai ir šmaikščios užduotys padės atskleisti kvapą gniaužiančius faktus ir ištirti atokiausias ir paslaptingiausias Visatos kerteles.

Ž. Mikailienė. Mūšiai ir kariai. – Vilnius: Tikra knyga, 2016. 50 p.

Ši knyga – su stipriu edukaciniu užtaisu. Atsiradusi iš didelio noro papasakoti apie žymiausius mūšius, kuriuose dalyvavo lietuviai – nuo 854 metų Apuolės mūšio iki partizaninių kovų, vykusiųš XX amžiaus 5 dešimtmetyje. Kiekvienam mūšiui pristatyti skiriami du knygos atvartai, kuriuose trumpai supažindinama, kodėl toks mūšis vyko, kur jis vyko, kas vadovavo ir kaip pasibaigė. Taip pat pateikiamas koks nors asociatyvus pasakojimas, aprašomo naudoti ginklai.

Vartant ir skaitant šią knygą, galima susidaryti aiškesnį vaizdą apie karybos raidą bei sužinoti, kodėl šiandien priklausome NATO ir kokia šiandienos Lietuvos kariuomenė: kas ją sudaro, kas vadovauja, kokia turima ginkluotė. Manau, tai knyga smalsiems berniukams.

K. Saja. Žuvėdas. – Vilnius: Typo Art, 2016. 28 p.

Nepaprastai gražiai iliustruota K. Sajos knyga pasakoja apie senuosius laikus: kai lietuviai (čia – pasakojama konkrečiai apie žemaičius) dar buvo pagonys ir juos vis stipriau puldinėjo atplaukiantys žuvėdai. Vartydama knygą pasijutau patekusi į vikingų laikus, mat žemaičiai čia vaizduojami kaip labai stiprūs, kailiais apsigobę, medžiojantys.

Istorija tokia: vienos tokios senosios žemaičių šeimos vaikai, beišdykaudami lauke (nors jau buvo balandis, bet vis dar tebesitęsė žiema) rado tarp medžių sėdintį vienplaukį, lapais apsikaišiojusį vaikiną, basą – ir gal net jau nebegyvą. Pargabenę jį namo, parodė moterims – šios nusprendė nelaimėlį atgaivinti, bet nebesitikėjo, kad net barsuko taukai padės, taip jis buvo sušalęs. Tačiau vaikinukas atsigavo, o dar ir staigmeną atsinešė. Kokią? Paskaitykit. Nes šiaip jau, čia gal net visai ne žmogaus būta…

Knygoje netrūksta žemaitiškų ir senoviškų lietuvių kalbos žodžių, stengtąsi atvaizduoti senąjį gyvenimą. Bet šiaip jau labiausiai mane patraukęs šios knygos akcentas – vis dėlto – nepaprastos, animaciją primenančios iliustracijos. Tokią knygą pavarčiusi jaučiausi kaip animacinį filmą pažiūrėjusi. Taip smagu, kad pieštą lietuvių dailininko Gedimino Leonavičiaus.

T. Dirgėla. Kai balandis buvo papūga. – Vilnius: Dominicus lituanus, 2016. 104 p.

Esu skaičiusi visas T. Dirgėlos knygas vaikams. Ši – stoja į antrą vietą (pagal įdomumą ir smagumą) po Raganos Šiokiostokios. Nerealus ir fantastinis pasakojimas (nors prasideda jis, kaip ir dera, labai jau realiai ir kasdieniškai – troleibusų stotelėje, kai mūsų knygos autorių užkalbina balandis ir pareikalauja trupinių) nukelia mus į keistą laiką ir erdvę, kuriuose balandis gali būti pirato papūga, o paprastas autobuso vairuotojas – jūrų piratu. Dar prisideda misija, kurią šie, atsitiktinai susitikę veikėjai, – papūga apsimetantis balandis Steponas ir nuo minčių apie piratus svaigstantis vairuotojas Albinas – įgyvendins: jie turės išgelbėti varnų į nelaisvę paimtus visus miesto balandžius bei keistų vienos genties gyventojų įkaitais paimtą kito autobuso vairuotoją ir dar keletą žmogelių.

Istorija gal kiek ir paini, nes naujos gijos ir siužetai mezgasi čia ir dabar, atrodo, kad autoriui dar berašant pirmąjį knygos puslapį, ir tarsi voratinklis prijungia vis daugiau veikėjų, tačiau žavi smagūs kalbiniai perliukai, nesusipratimai, nonsensas – nes gi taip negali būti. O yra – ir dar išeitį iš to „negali būti“ reiks surasti.

E. Prochain, V. Lefebvre. Nukritęs iš dangaus. Angelų klubas. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2016. 62 p.

Tai antroji knygelė, pasakojanti apie dviejų berniukų – žemėje gyvenančios Albino ir danguje beskraidančio jo angelo sargo Tirdelio – draugystę.

Pirmojoje knygelėje skaitėme, kaip kiek tingus svajoklis angelėlis Tirdelis, pramigęs pirmąją mokslo metų dieną, netikėtai nukrito… į žemę ir susipažino su berniuku Albinu, kurio angelas sargas yra. Albinas tada padėjo Tirdeliui grįžti atgal į dangų. Šįkart jau Albinui reikia Tirdelio pagalbos, mat į gimtojo miestelio bažnyčia atsikėlė pabėgėlių šeima, ir kunigas prašo visų prisidėti prie šios šeimos gerovės. Šeimoje auga Albino amžiaus berniukas, kuriam Albinas nusprendžia padovanoti kažką iš savo žaislų. Tik kaip išsirinkti – ką? Angelėlio Tirdelio draugai, kiti angeliukai, suskrenda padėti išrinkti bei atlikti savotišką tyrimą. Tik ar tikrai dovanos yra svarbiausia?

Paprastas bei nuoširdus pasakojimas, paskanintas iliustracijomis, skirtas jaunesnių klasių moksleiviams.

M. Sodomka. Kaip sukonstruoti automobilį/ vertė A. V. Bartkutė. – Vilnius: 700 eilučių, 2016. 60 p.

Na, šita knyga, tikiu, patiks ne vien mažiems smalsiems berniukams, bet ir jų tėčiams. Dar ir vairuojančioms mamoms, nes, pavyzdžiui, man, kaip vairuojančiai mamai, buvo labai smalsu paskaityti ir galų gale pamatyti, kas tie šarnyrai ar vairo traukės, kurias vis reikia keisti mūsų šeimos automobilyje.

O jei rimčiau, tai daugiau kaip į 10 kalbų išversta čekų inžinieriaus Martino Sodomkos knyga, įkvėpta autoriaus asmeninės patirties antram gyvenimui prikeliant 1963 metų škodą, su kuria vėliau sėkmingai keliavo po Europą.

Trys knygos veikėjai – žiurkiukas Arnis, žvirbliukas Zylius ir rupūžius Kristianas – nusprendžia patys sukonstruoti automobilį. Teks įveikti nemažai nesklandumų ir sužinoti, kaip išties veikia automobilis ir kaip gaminamos bei konstruojamos detalės. O kur dar piktieji žiurkiukai su vadeiva Ilguoju Džeku, kurie nusprendžia bekonstruojamą automobilį pavogti ir sunaikinti.

Taigi, tai ne šiaip sau vadovėlis, kaip pasigaminti automobilį, bet ir nuotaikinga istorija per kurią daugiau sužinosime apie tai, kaip veikia mašinos ir kad jos iš tiesų yra sukonstruojamos iš mažiausių detalių, kur veikia labai rimti fizikos ir mechanikos dėsniai. Smagios pažintinės kelionės!

R. Una. Pijus ir Nikolas. Visų laikų istorija. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 160 p.

Šią knygą ir skaičiau paskutinę, ir pristatau paskutinę. Manau, ji gražiai įrėmina šią kalėdinę knygų apžvalgą, kurią pradėjau nuo kalėdinės istorijos ir – ja ir pabaigsiu. Tiesa, ši istorija kiek kitokia. Nors ir veikia tas pats berniukas Nikolas, apie kurį pasakojama pirmojoje apžvalgos knygoje. Čia ne mažiau svarbus ir kitas berniukas – šešiametis Pijus, kuriam taip sunku laukti Kalėdų, nors iki jų belikusios tik kelios savaitės. Vieną naktį Pijus pamato ant palangės stovintį kitą vaiką, kuris pakviečia Pijų… paskraidyti (šiek tiek primena Piterį Peną, tiesa?). Nors ir baugu, tačiau tokio nuotykio Pijus nusprendžia nepraleisti.

Taip prasideda nepaprasta draugsystė. Bet ir išbandymai. Nes teks ne tik apie daug ką rimtai pasikalbėti, pergalvoti, bet ir daug ką nuveikti. Suprasti, kad esama ir nereikalingų vaikų. Ir kad dovanos nebūtinai tik žaislai. Knygos autorė užsimena, jog šią istoriją reikia skaityti ne tik per Kalėdas, o ištisus metus, nes juk svarbu tikėti ne vien stebuklais, bet ir artimo meile ir pasiaukojimu 365 dienas per metus.

JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ