Prieš pradėdama nagrinėti nūdienos iššūkius mamoms, norėčiau padaryti dar vieną pastebėjimą: archetipai, kad ir kokie globalūs jie būtų yra tik dominuojantys, bet ne absoliutus elgesys, t.y. tam tikri individai ar jų grupės gali elgtis pagal visai kitus elgesio modelius. Štai, pavyzdžiui, mano aprašytas meilės, išreikštos maistu archetipas labiau būdingas visuomenės grupėms, kurių egzistavimas paremtas fiziniu darbu, meilės, pagrįstos šiluma archetipas būdingas skurdžiai gyvenančiai visuomenės daliai, tad šių archetipų atspindžiai šiuolaikinėje visuomenėje reflektuoja praeities tendencijas, paprastai tariant, tai, kaip elgiamės šiandien, rodo kokį gyvenimą gyveno, kas buvo mūsų tėvai ir seneliai.
Iš šių dienų norėčiau aptarti šiuos archetipus: psichologinio komforto, lavinimo ir bendravimo. Ir ne dėl to, kad galiu teigti jog jie yra dominuojantys, tiesiog jie yra tokie, kuriuos aš žinau geriausiai. Jei rašant apie praeitį gali pažvelgti iš perspektyvos, kitaip tariant, tarsi žvelgti iš aukštai ir matyti visą vaizdą, tai rašydamas apie dabartį lieki stovėti ne aukščiau kaip ant žemės, taigi, ir matai tik tai, kas šalia tavęs. Tačiau man rodos tai neturėtų mums trukdyti, nes turbūt pagrįstai galiu tikėtis, kad mano skaitytojos hipotetiškai stovi šalia manęs ir mato pasaulį panašiu kampu.
Šiuos archetipus pasirinkau, kad atsakyčiau į klausimus, kuriuos iškėliau straipsnelio įvade ir patvirtinčiau hipotezę, kad šiuolaikinės mamos užduotys negali būti sumenkintos, lyginant su praėjusias kartas lydėjusiais sunkumais. Pirmiausia, pradėkime nuo prielaidų. Rodos, taip neseniai agrarinę visuomenę pakeitė industrinė, o šią postindustrinė arba žinių visuomenė. Jau pats pavadinimas „žinių visuomenė“ sufleruoja apie svarbiausią arba, kitaip tariant, kritinį šios visuomenės elementą – žinias. Tai be abejo gan primityvus visuomenės vystymosi struktūrizavimas, bet užtai labai aiškus ir tinkamas mūsų temai gvildenti. Taigi, agrarinėje visuomenėje viskas buvo pagrįsta fiziniu darbu, industrinė visuomenė žinių ir fizinio darbo miksas, nes šią visuomenę pagimdė techniniai išradimai, tačiau fizinis ar kitaip techninis darbas buvo būtinas industrinės bazės valdymui ir eksploatavimui. Na, o žinių visuomenė pagrįsta jau išimtinai žiniomis: informacijos valdymu ir komunikacija.
Emocinis komfortas
Naujausios komunikacijos priemonės, leidžiančios žaibiškus informacijos mainus, įtakoja vis didesnę spartą mūsų darbuose ir gyvenime, beprotiškas gyvenimo tempas reikalauja ypatingo psichologinio stabilumo. Kaip jau kalbėjome, anksčiau, kai visuomenė buvo pagrįsta fiziniu ar techniniu darbu, prioritetas buvo užauginti fiziškai stiprų žmogų, dabar lygiai tiek pat svarbus žmogaus mentalinis pasaulis, jo gebėjimas išlikti psichologiškai stabiliam ypatingos spartos sąlygomis. Na o fizinės jėgos ugdymas niekur nedingo, tiesiog modifikavosi į fiziškai sveiko žmogaus ugdymą. Taigi anksčiau mama ramia širdimi galėdavo nekreipti dėmesio į kūdikio verksmą, jei tik būdavo patenkinusi jo fiziologinius poreikius, o toks „leidimas paverkti“ vadinosi mokymu nusiraminti pačiam, nors išties tik sukeldavo kūdikiui visišką bejėgiškumo jausmą. Dabar kūdikio emociniai poreikiai laikomi lygiai tokiais pat reikšmingais kaip ir fiziologiniai, todėl jau nuo pirmųjų dienų daugelis mamų visapusiškai stengiasi sukurti sąlygas emociniam vaiko komfortui. Pirmaisiais gyvenimo metais vitalinis (esminis) vaikelio poreikis yra saugumas, patenkinus šį poreikį formuosis savimi pasitikinti „saugi“ asmenybė. Vėlgi nesudėtinga palyginti kas lengviau ir kas reikalauja daugiau laiko bei pastangų – palikti vaiką paverkti, kad „išmoktų nusiraminti“ ir nebereikalautų patenkinti jo saugumo poreikio – prisiglausti prie mamos, būti panešiotam, ar atvirkščiai, jautriai atsiliepti į vaikelio verksmą, priglausti nuraminti, parodyti, kad jis nėra vienas šiame jam dar visiškai svetimame pasaulyje.
Žinios žinių visuomenei
Kaip jau kalbėjome, žinių visuomenė pagrįsta disponavimu informacija bei jos valdymu ir komunikacija todėl nieko stebėtino, kad socialiai subrendusios mamos didžiausią dėmesį skiria savo vaikų visapusiškam ugdymui, ne tik tradiciniam, bet ir socialiniam intelektui. Apie lavinimo archetipo svarbą sufleruoja ir didelė dalis vaikiškų prekių pramonės: lavinamieji žaisliukai, knygelės. Taigi, šiandienos mama užuot ėjusi gaminti pietų iš trijų patiekalų, kurie, kaip jau aptarėme, visiškai disonuoja su šiandienos mitybos poreikiais, sėdasi šalia savo mažylio ir, priklausomai nuo jo amžiaus, atlieka įvairias užduotėles, žaidžia žaidimus. Tikrai neįmanoma palyginti kiek energijos sueikvojama vienai ar kitai veiklai (turiu omenyje pietų virimą ir vaiko lavinimą), bet turbūt kiekviena mama, nuolat užsiimanti su savo vaiku, gali papasakoti, kiek laiko, išmonės ir kantrybės tai reikalauja, taip pat, kad tai su kaupu užpildo laiką, kurį sutaupome pasitelkę šiuolaikinius pagalbininkus skalbimo mašinas, sauskelnes ir panašiai. Taip pat prisiminkime tai, ką jau aptarėme pirmojoje straipsnelio dalyje – vaiko auklėjimas nenaudojant fizinių bausmių vėl gi reikalauja žymiai daugiau laiko, žinių bei kantrybės.
Nežinau ar yra prasmės ginčytis dėl šiandienos mamų iššūkių ir sunkumų mąsto su straipsnio pradžioje minėtomis tetulytėmis, net neabejoju, o tiksliau, žinau, kad intelektualios, kritiškai mąstančios vyresnio amžiaus moterys ir taip puikiai suvokia skirtumą tarp to, kas buvo anksčiau ir to, kas yra dabar, o su tetulytėmis galima ginčytis, galima ne, bet juk širdyje vis tiek labai smagu žinoti, kaip smarkiai jos neteisios, ar ne?
Informacijos šaltinis: www.ertoda.lt/blogas
Palikti komentarą