Nenešiok ant rankų, nes pripras?

Neseniai draugai susilaukė pirmagimio ir jau spėjo gauti patarimų, kaip per daug nenešioti kūdikio, nes po to nebepadės ant žemės. Kiek teko apie tai kalbėtis su jaunais tėveliais ir girdėti patarimų pačiai, kai susilaukiau pirmagimės, akivaizdu, kad mūsų visuomenėje vis dar labai gajus mitas, kad daug nešiojamas kūdikis pripranta ir tampa „rankinuku”.

Iš vienos pusės galima sutikti su šiuo teiginiu: žmonės (net ir labai maži) prie gero greitai pripranta. Ir taip, kūdikiai dažnai nurimsta tik paimti ant rankų, pajutę artimą, saugų kontaktą, prisiglaudę prie mamos, tėčio ar kito artimo žmogaus. Tačiau mane labai stebina tas žmonių patarimas – „nenešiok, pripras!”.  Bet juk jeigu matome, kad kūdikėlis, pajutęs, kaip gera būti šalia mamos, tėčio, to vėliau pats prašo – kodėl to turėtume neduoti savo mylimam, lauktam, išsvajotam vaikeliui? Kodėl neturėtume jam duoti to, kas jį daro laimingą?

Taip, tiesa, yra sudėtingiau auginti vaiką, kuris prašosi ant rankų negu tą, kuris įpratęs valandų valandas leisti vienas pats, gulėdamas lovytėje ar gultuke. Dėl šios priežasties kyla poreikis išvardinti visą naudą, kurią gauna kūdikis (ir tuo pačiu visa šeima) dėl dažno kūdikio nešiojimo, lietimo, glaudimo prie savęs.

Tad kodėl taip svarbu daug liesti ir nešioti kūdikį?

Turbūt daugeliui yra žinomas posakis: „Mums reikia 4 apkabinimų per dieną, kad išgyventume, 8 apkabinimų, kad gyventume, 12 apkabinimų, kad augtume“ (Virginia Satir).

Ir čia kalbama ne tik apie vaikus, bet ir suaugusius – visiems mums reikia fizinio kontakto, artimo žmogaus apkabinimų, kad būtume laimingi. Ypač to reikia, kai jaučiamės liūdni, įskaudinti, nusivylę, vieniši. Apkabinimai tiek vaikams, tiek suaugusiems veikia kaip geriausi vaistai ne tik nuo emocinių, bet ir fizinių negalavimų. Visi žmonės gimsta su stipriu artumo poreikiu.

Knygoje “Atttached at the heart” autorės L. Parker ir B. Nicholson aprašo „nesugebėjimo išgyventi” (“failure to thrive”) reiškinį, kuris įrodo, kad lietimas, fizinis kontaktas su kitu žmogumi, mums yra vienas iš svarbiausių įgimtų poreikių, suteikiantis galimybę išgyventi. Tai įrodo tokie istoriniai faktai, kaip kad pavyzdžiui 1950 m. kūdikių, paliktų savo tėvų ligoninėse ar našlaičių namuose JAV, mirtingumas siekė beveik 100%. Pradžioje šis reiškinys buvo bandomas paaiškinti ir aprašyti tam tikrais terminais, kaip hospitalizacija ar marazmas, bet vėliau buvo nustatytos ir įvardintos aiškios šio reiškinio priežastys: tose įstaigose esantys kūdikiai buvo liečiami tik esant būtinybei – per medicinines apžiūras, maitinant ar keičiant vystyklus. Visą kitą laiką, jie buvo paliekami vieni, gulėti lovelėse.

Taip pat aprašyti ir tokie atvejai, kai kūdikiai, taip pat našlaičių namuose ar ligoninėse, atsidūrę prie mirties slenksčio, kai medicina jau atrodydavo bejėgė, išgydavo nuo to, kad juos globoti paimdavo šiltas, geras žmogus, kuris nuolat laikydavo ir nešiodavo priglaudęs prie savęs.

Ką sako mokslininkai ir jų atlikti tyrimai?

Žinoma, aukščiau aprašyti yra kraštutiniai atvejai, tačiau šiais laikais, turime daugybę tyrimų, įrodžiusių dažno vaikų lietimo, nešiojimo naudą:

• Dažniau nešiojamų ir liečiamų kūdikių smegenys bręsta trečdaliu sparčiau nei jų bendraamžių;
• Kūdikio lietimas, glostymas, buvimas šalia stimuliuoja jo augimo hormonus, pagreitina intelektualinį ir motorinį vystymąsi
• Nešiojimas, artimas fizinis kontaktas (oda prie odos) kūdikiams padeda reguliuoti kūno temperatūrą, širdies plakimą, būdravimo ir miego stadijas. Pavyzdžiui, naujagimio, paguldyto ant mamos kūno kojytės sušyla per 1,5 val., o suvystyto ir paguldyto į lovelę, per 2 paras.
• Tarpkultūriniai tyrimai rodo, kad šalyse, kuriose įprastas dažnas fizinis kontaktas, prisilietimai, apkabinimai, nešiojimai, yra žemas fizinio smurto lygis.

Kalbant apie paaugusius vaikus, dažniausiai vaiko netinkamas elgesys, pykčio priepuoliai byloja apie artumo ir šilumos trūkumą, ištuštėjusį emocinį rezervą ir pirma priemonė taisyti elgesį yra atkurti vaiko emocinę būseną pirmiausia stipriai apkabinant, pabūnant kartu.

Akivaizdi artumo galia ir nauda yra įrodyta su prieš laiką gimusiais kūdikiais. Šiais laikais yra plačiai paplitęs kengūros priežiūros metodas, kuomet neišnešiotą naujagimį jo globėjas glaudžia prie savęs taip, kad būtų kuo daugiau odos kontakto.

Prieš laiką gimusių kūdikių tyrimai parodė, kad:

• Artimas fizinis kontaktas su mama gali padėti stabilizuoti prieš laiką gimusio kūdikio širdies ritmą, temperatūrą ir kvėpavimą, nes tokiems kūdikiams neretai sunku koordinuoti kvėpavimą ir širdies ritmą patiems;
• Motinos, naudojančios šį metodą dažniau turi galimybę kūdikius maitinti krūtimi ir turi daugiau pieno;
• Prieš laiką gimę kūdikiai, kuriems taikomas kengūros metodas, ilgiau miega, priauga daugiau svorio, mažiau verkia, tampa judresni, ir anksčiau išrašomi iš ligoninės.

Taip pat, kaip žinia, kūdikiams dėl įvairių fiziologinių priežasčių dažnai gydytojai paskiria masažus ir mankštas. Čia svarbu pabrėžti, kad masažai naudingi vaikams ne tik dėl fiziologinių dalykų, ypatingai kai masažuoja artimi žmonės. Literatūroje išskiriama tokia masažų nauda:

• Stiprina vaiko ir tėvų ryšį;
• Padeda atsipalaiduoti;
• Padeda kūdikiui jaustis mylimam;
• Gerina miegą;
• Padeda įsisavinti savo kūną;
• Stiprina imunitetą;
• Teikia reikiamą sensorinę stimuliaciją;
• Pagerina odos būklę;
• Pagerina kraujotaką;
• Pagerina virškinimą ir tuštinimąsi;
• Padeda subalansuoti kvėpavimą;
• Padeda tėvams geriau suprasti vaiko signalus ir efektyviau atliepti į vaiko poreikius;
• Didina vaiko ir tėvų savivertę.

Na, ir dar vienas nešiojimo privalumas, kurį norisi išskirti – kad nešiojami kūdikiai auga gerokai ramesni ir verkia kur kas mažiau, lyginant su mažai nešiojamais vaikais (Hunziger ir Barr, 1986; St. James-Roberts ir kt., 2006).

Nešioti vaikus galima visaip: paprastai ant rankų arba naudojant tam tinkamas nešynes, slingus. Kūdikių nešiojimas medžiaginėse nešyklėse suteikia jiems reikalingą kontaktą su tėvais, o šiems palieka laisvas rankas kitiems darbams. Dažnai tėvai, naudodami nešykles net pilnai išsiverčia be vežimėlio: mamoms su nešykle lengviau įveikti didelius atstumus, įlipti ir išlipti iš visuomeninio transporto, užsukti į parduotuvę. Daugelis šiandien Lietuvoje populiarių nešyklių į Vakarų Europą atkeliavo iš kitų kraštų – tai tradicinės Azijos bei Afrikos tautų vaikų nešiojimo priemonės arba nežymiai modifikuoti jų variantai.

Na, o paneigiant populiarųjį mitą, kad „nešiojamas vaikas įpranta ir tuomet nenulipa nuo rankų”, trumpai galima atsakyti taip:

Nešiojami ir daug glaudžiami vaikai yra ramesni, daug mažiau verkia. Nešiojami vaikai reikalauja daug mažiau dėmesio, kadangi būdami šalia, jie patenkina savo artumo ir stimuliacijos poreikį, pripildo savo emocijų bagažą. Jie pasitiki pasauliu, todėl daug drąsiau jį tyrinėja, nes žino, kad pabuvę atokiau nuo mamos ir tėčio, jie visada panorėję ar kažko išsigandę, gali sugrįžti į saugų glėbį. Tokie vaikai, kaip tik anksčiau nulipa nuo rankų, yra savarankiškesni, labiau pasitiki savimi, aplinkiniais. Dažnai nešiojamų vaikų yra greitesnė pažintinė raida, kadangi jie visur dalyvauja kartu su tėvais, daug mato, girdi daug kalbos, tėvai turi daugiau galimybių su vaiku bendrauti.

Tad nešiokime, myluokime, glauskime savo vaikus kuo daugiau ir kuo dažniau. Net jeigu dėl to ir atrodo motinystė ar tėvystė pradžioje kiek sudėtingesnė, šios pastangos tikrai netrukus parodys savo naudą.

Ieva

Informacijos šaltinis: