Turiu prisipažinti, kad bežiūrėdama, ką naujo leidyklos išleido vaikams, buvau labai nustebinta – tiek daug naujų knygų – lietuviškų, verstų, muzikinių!.. Panašu, kad leidykloms rugsėjis – irgi naujų metų pradžia, kaip kad mokyklinukams – prasidėję nauji mokslo metai. Labai linkiu visiems vaikams nepersitempti, nepamiršti svajoti ir atrasti laiko knygai paskaityti. Kasdien. Kaip kad kasdien valomės dantukus. Juk knygos – irgi savotiška higiena: mūsų minčių, patirčių, jausmų ir išgyvenimų.
Skiemenuotos pasakos. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. 40 p.
Ši knyga, manyčiau, skirta 4–8 metų vaikams, kurie nori pradėti mokytis arba jau mėgina patys skaityti. Čia rasime tris gerai žinomas lietuvių pasakas – „Dangus griūva“, „Varna ir sūris“ ir „Žiogas ir skruzdėlė“, kurių tekstas yra parašytas didžiosiomis raidėmis ir su-skie-me-nuo-tas, kad vaikas, atpažindamas raides ir tardamas garsus, visą istoriją galėtų perskaityti pats. Knyga iš tiesų reikalinga: besimokantiems skaityti vaikams labai svarbu duoti patiems bandyti skaityti, o diena iš dienos zulinti tą patį Genelį ar Šaltinėlį gali tapti nuobodoka. Todėl labai sveikintina, kad atsiranda įvairovė, pasirinkimas. Pasakos smagiai iliustruotos dailininkės Vaidos Padminskaitės.
Be to – ir pačios pasakos labai smagios, nesudėtingos, galbūt – jūsų vaikui dar negirdėtos. Tad padrąsinkite savo priešmokyklinuką kelyje į knygų šalį – juk pirmieji žingsniai dažniausiai būna dar šiek tiek kliūvantys.
T. Dirgėla. Domas ir Tomas. Dingusios šluotos byla. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 192 p.
Teko skaityti ankstesnę šio autoriaus knygą vaikams apie vieną tokią raganą, todėl jau daugiau ar mažiau nujaučiau, kokia bus šios knygos stilistika. Tiesa, šįkart rašytojas orientuojasi į kiek vyresnius vaikus – pagrindiniai knygos herojai yra ketvirtokai Tomas ir Domas, kuriems mokyklos direktorius paskiria išsiaiškinti, kur prapuolė mokyklos valytojo šluota – jei ji nebus atrasta, mokykla gali būti uždaryta dėl nešvaros.
Siužetas išties nesudėtingas, įterpta detektyvinių elementų, didinama įtampa ir galiausiai – atomazga. Bet pati istorija tarsi iš serijas „kur aš tai girdėjau“ arba „ką man tai primena“. Tačiau. Tačiau ši knyga džiugina detalėmis ir smagiais nesusipratimais bei, netgi, sakyčiau, nonsensu: mokyklą su zoologijos sodu nuolat painiojantis direktorius, absurdo poetika dvelkiantys Tomo eilėraščiai, saldumyno kiosko pardavėja Dana, apsikarsčiusi raketomis ir granatomis, praleistas 13-as skyrius, mat šis skaičius nelaimingas, genialiai juokingi įtariamųjų pristatymai bei pačių Tomo ir Domo logika. Būtent šios mažos detalės bei aprašai teikia knygai išskirtinumo ir juokingumo. Priverčia nustebti ir ir suprasti – kaip vis dėlto skirtingai mes matome šį pasaulį, kiek daug didelių ir mažų juokingų dalykų jame yra. Ir kaip gerai, kad atsiranda rašytojų, gebančių tai aprašyti.
500 klausimų ir atsakymų. Enciklopedija vaikams. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. 208 p.
Sakysite, kam tos enciklopedijos šiais laikais leidžiamos, jei viską galima pagūglinti? Tiesą sakant, apie tai kartais susimąstau ir pati, tačiau paimti knygą į ranką, ją vartyti, tyrinėti, pasitikėti sudarytojų parinktais klausimais bei atsakymais, mano nuomone, yra daug įdomiau ir naudingiau. Enciklopedija tarsi siūlo vaikui žinias į savo galvelę krautis maloniai, neskubant ir tada, kai nori, o ne kai priverčia koks nemėgstamo dalyko mokytojas.
Taigi, šioje enciklopedijoje – 10 skyrių: gamtos reiškiniai, mokslas, istorija, visata, gyvūnai, augalai, žmogaus kūnas, kultūra, visuomenė, įdomybės. Kiekviename skyriuje – tik konkretūs klausimai į konkrečius atsakymus. Jokių užduotėlių ar nukrypimų. Ir tai, man regis, yra šios knygos stiprybė: sužinoti labai konkrečius dalykus konkrečiomis temomis. Mane labiausiai sužavėjo visatos ir gyvūnijos skyriai. Bet čia, matyt, kiekvienam pagal pomėgius. Net kilo mintis, kad būtų smagu kasdien su vaikais garsiai paskaityti po kelis enciklopedijos puslapius ir pasikalbėti apie mus supantį pasaulį bei mus pačius jame. Na, o jūs jau patys spręskit – kaip ir kokiu tikslu skaitysite.
E. Uspenskij. Dėdė Fiodoras eina į mokyklą/ vertė D. Saukaitytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 80 p.
Man šis filmukas vaikystėje buvo vienas mėgstamiausių, tačiau bent jau aš tuo metu tikrai nežinojau, jog yra daugiau istorijų, tik jos išleistos knygomis, todėl labai smagu, kad leidykla tęsia Rūgpienių kaimo istorijas lietuviškai ir pristato jau ketvirtąją knygą apie šauniąją trijulę – dėdę Fiodorą (galbūt ir jūs nežinote, kodėl mažą vaiką vadina dėde? Perskaitykite, ir sužinosite), katiną Matroskiną ir šunį Šariką.
Jeigu ir jūs seniai lankėtės Rūgpienių kaime, tai nenustebkite ankstų rytą neradę dėdės Fiodoro namuose. Ir laiškų teks palaukti iki vidurdienio. Taip taip, dėdė Fiodoras dabar kasryt eina į mokyklą, o kartu su juo – ir paštininkas Pečkinas. Juk niekad nevėlu pradėti mokytis iš naujo! Paštininkas atjaunėjo, išgražėjo ir, nepatikėsit, panašu, kad įsimylėjo! Kasdien laukia atvykstant paslaptingos viešnios iš interneto. Atvažiuosite, savo akimis nepatikėsite: Šarikas skaičiuoti mokosi, Matroskinas mokslinėse konferencijose spurgas valgo… Žodžiu, pas čia – vienos permainos! Tik internetu daržų ravėti dar neišmokome.
Manau, vaikams bus juokinga paskaityti, kad kažkada kažkas nežinojo, kas yra kompiuteris ir internetas ir kaip visa tai buvo patirta Rūgpienių kaime.
J. F. Kieffer. Vilkiaus nuotykiai/ vertė I. Venskevičiūtė. – Vilnius: Magnificat leidiniai, 2016. 44 p.
Tai komiksų knygelė jauniesiems skaitytojams, kurioje pasakojama apie mažą našlaitį berniuką, vėliau gavusį Vilkiaus vardą (mat susidraugavo su tikru vilku, kuris berniuką lydėdavo visose jo kelionėse). Vilkius, padrąsintas Prancičkaus Asyžiečio, nusprendžia leistis į keliones ir patiria daugybę nuotykių, išbandymų, kurie tik dar labiau sustiprina mažą berniuką ir padeda šlovinti Dievą.
Tai pirmoji prancūzų rašytojo, diakono, keturių vaiko tėvo J. F. Kieffer‘io pasakojimų knyga apie Vilkių, kurioje rasite 9 skirtingas istorijas. Manau, kad tai viena pirmųjų (jei ne pati pirmoji) lietuviškai išleistų katalikiškų komiksų knyga vaikams. Todėl galime būti tikrai, jog tai nėra paviršutiniški pasakojimai, o tai, kad jie neilgi ir nesudėtingi – manau, taps tik dar labiau vaikų mėgiami. Perskačius kiekvieną pasakojimą, galima su vaiku pasikalbėti, o kaip mes elgtumėmės tokioje situacijoje. Taip pat – pasimokyti dainelių, kurių natų ir tekstų čia rasite. Taip taip – nepaminėjau dar, kad Vilkius yra dainius – muzikantas, keliaujantis dainininkas, kitaip tariant. Todėl jis ne tik pats nuolat dainuoja, gieda, bet siūlo vaikams prisijungti ir padainuoti kartu.
V. Rykštaitė. Ugnikalnio deivė ir Džonas ir Havajų. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 64 p.
Ši knyga – mano šio mėnesio atradimas. Skaičiau su nepaprastu pasimėgavimu: labai įdomus pasakojimas apie mums negirdėtas (arba girdėtas tik reklamose ar filmuose ir įsivaizdavimuose apie tobulas atostogas) Havajų salas. O knygos autorė pati ten buvo, viską matė-girdėjo, todėl sudėjo į knygą ir vaikams papasakojo, kaip iš tiesų atsirado tolimosios, egzotiškosios Havajų salos, kokios legendos lydi šį atsiradimą bei kodėl iki šių dienų žmonės ten tomis legendomis tiki.
Lengvas ir žaismingas pasakojimas, paskanintas spalvingomis ir ryškiomis dailininkės Viktorijos Ežiukas iliustracijomis, nukelia mus tai į senus laikus, kad dar nebuvo Havajų salų, tai vėl sugrąžina į šias dienas. Knyga labai netikėta ir parašyta vaikams suprantama kalba. Be to – dar ir naudinga: nes aš tiek daug visko sužinojau!
C. Flood. Įkyrūs triušiukai/ vertė V. Poderskytė. – Kaunas: Debesų ganyklos, 2016. 34 p.
Labai labai smagi paveikslėlių knygelė apie draugystę ir vienatvės jausmą.
Meškinas gyveno sau labai ramiai ir pats vienas, buvo tuo labai patenkintas ir laimingas, kol vieną dieną kaimynystėje apsigyveno triušių šeimyna, ir tada ramybės nebeliko. Mat triušiai labai norėjo draugauti, jiems vis kažkas nutikdavo: tai pagalbos prireikdavo, tai ko paskolinti. Meškinas nieko neskolino ir nedraugavo, galiausiai net pratrūko, jog triušiai paliktų jį ramybėje. Tačiau ar jie taip ir padarė? Arba, tiksliau, knyga papasakos, kad net ir į kiečiausią širdį galima atrasti kelią. Ir kad būti kartu su kitais taip pat yra labai gerai.
Tokiose knygose, kur mažai teksto, labai svarbios iliustracijos. Todėl labai džiaugiuos, kai paveikslų knyga būna didelė ir gali pasinerti į jos detalių tyrinėjimą. Šįkart taip ir yra.
L. Žutautė. Kakė Makė ir dantukų fėjos puota. – Vilnius: Alma littera, 2016. 36 p.
Gal kažkam ir nieko stebėtino, kad atsirado dar viena Kakės Makės istorija, tačiau mane tai nustebino. Ir šiek tiek baugino tuo pačiu – neskubėjau atsiversti knygos, mat… bijojau nusivilti: jau tiek apie Kakę Makę prirašyta, pripasakota, ji dabar jau ir mūsų buityje atsiradusi (arbata, košės, dantų pasta, sąsiuviniai ir t.t…), jos gi tiek daug! Ką čia bepripasakosi?! Tačiau neskubėkit susidaryti išankstinių nuostatų ir geriau ja pirma atsiverskite knygą bei leiskite susidaryti savo nuomonei. Leiskit autorei jus vedžioti po Kakės Makės pasaulį ir… atrasti jame tuos stebuklus, kurie vis dar džiugina ir stebina, kurie neleidžia šios knygos skaityti be šypsenos veide.
Iš pavadinimo aišku, jog šįkart su Kake Make bandysim vengti valytis dantukų. Tai taip nuobodu, neįdomu ir šiaip – o kam to reikia? Suaugusiųjų kalbos apie sveikatą, grožį ir skyles neįtikina. Tad kas gali įtikinti tokį smalsų, neramų vaiką? Paskaitykit ir sužinosit.
D. Roberts ir A. MacDonald. Nevala Bertis. Dvokas/ vertė V. Kalvis. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 96 p.
Darkart priminsiu apie leidyklos sumanytą knygų seriją „Aš skaitau!“, mat šiuo pasakojimu tęsiama „Aš skaitau!“ serija, kurios leidiniai pagal skaitymo lygius (0, 1, 2) suskirstyti į tris grupes. Pasakojimai apie berniuką Bertį, kuris ne itin mėgo švarą, yra 2 lygio ir skirti įtvirtinti skaitymo įgūdžiams. Ką tai reiškia? O gi kad raidės knygoje yra didesniu nei įprasta šriftu, tačiau čia jau ilgesni sakiniai, įdomi istorija, skirta pažengusiam skaitytojui.
Tai jau antrasis pasakojimas apie apie Bertį – berniuką, kuris negali nustygti ramiai vietoje, kuriam vis kažkas nutinka ir kuris… nedraugauja su švara. Tiesa tokia, kad Berčiui pasaulis pilnas nuotykių, išbandymų ir atradimų – ir prie viso to jis turi prisiliesti pats.
Knygelėje vaikai ras kiek didesniu šriftu išleistas tris istorijas, pasakojančias Berčio nuotykius: pirmojoje pasakojama apie Berčio šunį, kuris pasivaikščiojimų metu vis mėgsta pasivolioti karvių tortuose, o paskui slepiasi, kad nebūtų maudomas, antrojoje – apie Berčio klasės išvyką ir mokytojos nemalonę, paskutinėje – apie tai, kaip Bertis prisidėjo prie mokyklos uniformos kūrimo. Tiesa, jam tai nebuvo leista, tačiau Bertis sugalvojo, kaip tai padaryti. Man patiko, kad knyga parašyta sąmojingai, šmaikščiai ir iti nuotaikingai. Gyva ir nesudėtinga kalba.
J. Baltrukonytė. Filmukai. – Vilnius: Alma littera, 2016. 64 p.
Tai jau ketvirtoji autorės knyga mažiesiems skaitytojams. Tiesa – šįkart kiek kitokia nei pirmosios trys, kuriose tiesiogiai buvo pasakojama apie mergaitę Paulą ir jos nutikimus.
Ši knyga – tai 5 filmukai. Kaip taip įmanoma? O gi autorė pasakoja penkias visiškai skirtingas istorijas (kiekvienai jų net filmo plakatas sukurtas) ir kviečia vaikus kurti bei vaidinti kartu. Galbūt tai iš tiesų gali tapti jūsų vaikui (-ams) tinkančiu būdu atsitraukti nuo ekranų – būtent tokį tikslą išsikėlė ir pati knygos autorė. Trumputės istorijos nuotaikingos, pamokančios, kai kurios – su aiškiu moralu. O po kiekvieno pasakojimo – dar ir užduotėlė laukia.
A. Mulligan. Šiukšlės/ vertė K. Vaupšaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2016. 264 p.
Ši knyga mus pasitinka viršeliu, ant kurio užrašyta, jog tai „The Guardian vaikų grožinės literatūros premijos laureato knyga“. O ant nugarėlės randame ir daugiau šūksnių apie šios knygos nepakartojamumą, originalumą ir nuostabumą. Taigi, puolam skaityti.
Pirmas žodis, kuris ateina į galvą perskaičius šią šiukšlynų vaikų istoriją – sukrečianti. Tai pasakojimas apie visai kitokį pasaulį, nei kad mes gyvename. Tai pasakojimas apie šiukšlynų žmones, tiksliau – vaikus. Jų kasdienybę, kovą dėl kiekvienos šiukšlės, išgyvenimo ir gyvenimo aplinkybes. Bei vieną nutikimą, kuris aukštyn kojom apvers ne tik pačių vaikų, bet ir daugelio kitų knygos veikėjų gyvenimus.
Vienas pagrindinių veikėjų, berniukas vardu Rafaelis, vieną dieną tarp šiukšlių randa keistą rankinuką, o jame – nemažai pinigų ir paslaptingą žemėlapį bei raktą. Nuojauta pakužda, kad čia kažkas labai rimto, tai patvirtina ir netrukus šiukšlynan sulėkusi daugybė policijos. Policininkai pažada dosnų atlygį tam, kas ras rankinuką ir grąžins jo turinį. Rafaelis, kartu su savo draugais Gardu ir Žiurkiumi nusprendžia patys išsiaiškinti, kas čia ir kaip, ir papuola į nepaprastą korupcijos ir nusikaltimų žaidimą. Kaip iš jo išlipti, kaip išgelbėti nekaltuosius? Savo emociniu užtaisu knyga man labai priminė ne vieną Oskarą susišlavusį filmą „Lušnynų milijonierius“.
Knyga skaudi. Žeidžianti. Rodanti mums pasaulio sudėtingumą, sukrečiančią išgyvenimo kovą.
Tiesa, ši knyga, man regis labiau tiktų paaugliams nei vaikams. Ir net suaugusiems labai rekomenduoju. Tačiau kadangi ji pristatoma kaip vaikų knyga, įterpiau ją į šią apžvalgą.
Muminukas ir vandenyno daina/ vertė B. Bėrantas. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 32 p.
Tai pagal originalias T. Janson knygas sukurtos istorijos, kurios kviečia mažuosius skaitytojus ir toliau draugauti su Mumiais. Būtent mažiausiems ir skirtos šios istorijos, mat nepaprastai spalvingos, didelės. Jaukus Mumių pasaulis įtraukia, kviečia neskubėti, įsiklausyti, praverti dureles į subtilia Mumių gyvenimo filosofija persmelktą pasaulį.
Šįkart Muminukas su draugais užsinori surasti po tokią kriauklę, kokią turi jo tėtis – joje slypi Vandenyno daina, kurią išgirsti gali tik tas, kas ją rado. Tik kur tokią kriauklę rasti?
Draugai nusprendžia leistis ieškoti šių lobių į Atokiąją salą.
D. Walliams. Didysis senelio pabėgimas/ vertė L. Butrimienė. – Vilnius: Tyto Alba, 2016. 468 p.
Britų rašytojas D. Walliams‘as įsitvirtina ir siūlo lietuvių vaikams jau šeštąją savo knygą.
Šio rašytojo knygų stilistika kiek vienoda, tačiau mane visad nustebina su kokių sąmojingumu ir samoningumu šis rašytojas pasakoja vaikamas apie senatvę. Taip taip, būtent seno ir jauno, mažo žmogaus santykis (-iai) – svarbiausias šio rašytojo knygų leitmotyvas. Man regis, kad rašytojui pavyksta vaikui suprantama kalba prabilti apie tai, kokie svarbūs jų gyvenime yra seneliai, ir kad senas žmogus dar ir kaip gali nustebinti, džiuginti, įkvėpti, įtraukti į nuotykius. Ir kad pagarba, rūpinimasis yra ne kokie tušti žodžiai, o tikras santykis.
Štai kad ir šios knygos veikėjo Džeko senelis, buvęs karo pilotas, pamažu pradeda viską pamiršti, jis nebesuvokia dabarties ir gyvena praeities matais, kai dar vyko II pasaulinis karas ir senelis pilotavo. Dėl to kyla daug nesusipratimų, senelis vis prapuola ir suaugusieji nupsrendžia, kad galbūt jam jau laikas į senelių namus… Tik ne Džekas – jis nusprendžia žūt būt padėti seneliai išsigelbėti iš senelių namų, net jei tai būtų ir paskutinis žygis.
Labai rekomenduoju visiems vaikams. Ir tėvams. Ir jų seneliams.
Lopšinės. – Alma littera, 2016. 10 p.
Šiais laikais lopšines vaikams gali dainuoti ne tik tėvai ir iš CD įrašų sklindančios melodijos, bet ir… knygos.
Būtent tokia yra šį kartoninė, didelė, mėlyna ir jauki keturių lopšinių knyga. Kiekviename puslapyje rasite po lopšinę, jos iliustraciją ir mygtuką, kurį paspaudę išgrsite gal kiek nedrąsiai, tačiau jautriai atliekamą dainą. Ir įdomu tai, kad šįkart lopšines dainuoja… patys vaikai.
Knygoje girdėsite lopšines „Zuikis vaiką lingavo“, „Pele, pele, nešk miegelį“, „A-a, a-a pupa“ ir „Dėdė miegas“. Pastaroji, beje, kiek užmiršta ir abejoju, ar šiuolaikinių mažylių girdėta – o aš su šia lopšine užaugau, mat ji kas vakarą skambėdavo prieš prasidedant filmukų programai.
JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą