Sąmoningas žmogus negali apsieiti be planavimo. Elementaru: kuo apsirengti, diktuoja oro sąlygos, kurias protingas pramato, kvailas nesirūpina. Valstybinėje veikloje vėl tas pat – reikia žinoti, kas svarbiausia dabar, ir numatyti, kas bus reikšminga ateityje, tiek tolimoje, tiek artimoje. Sveikatos saugos sistema čia neišsiskiria. Būtina žinoti sirgimų ar mirčių priežastis, kad mažėtų nuostoliai dėl šių reiškinių. Aišku, kad atskleidus nenorimų dalykų priežastis, galima siekti, o gal ir pasiekti, kad bendruomenė gebėtų išlikti sveika visą gyvenimą.
Žvelgdami į visuomenę globaliai, pastebėsime įdomių dalykų. Štai jaunimo, t.y. vaikų, kurių amžius yra tarp 10 ir 14 metų, 2013 metais pirmaujančiomis mirties priežastimis buvo AIDS, sužalojimai keliuose ir nuskendimas (25,2%), o transporto traumos buvo pirmaujanti mirties priežastimi tarp 15-19 metų (14,2%) ir nuo 20 iki 24 metų (15,6%) amžiaus žmonių. Tiesa, tai skaičiai apie visus, t.y. pasauliniai. Bet rizikingų veiksnių indėlis skyrėsi ir tarp valstybių, ir jų viduje. Pavyzdžiui, 20-24 metų amžiaus grupėje narkotikų vartojimas buvo didžiausias Katare ir sudarė 4,9% DALY, po to 4,8% Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Alkoholio vartojimas buvo didžiausias Rusijoje ir sudarė 21,4%, o po jos su 21% – Baltarusija (šaltinis -„Lancet“).
Šie skaičiukai atspindi keistas tendencijas: turtingesnių šalių jaunimas „džiaugiasi“ narkotikais, skurdesnių Europos šalių – alkoholiu. Vargu ar tai ilgalaikė kryptis, laiku susirūpinus problema savoje šalyje, galima sėkmingai apmažinti jos mastą. Tiesa, norint pamatyti, kas bus Lietuvoje po kelerių ar dešimties metų, reikia žvilgtelėti ir „sėkmingesnių“ šalių jaunimą bei jo kryptelėjimus. Paprastai po kurio laiko tai pasikartoja ir pas mus. Ryškiausia šio laiko vaikų problema – maistas. Išsivysčiusios šalys jo turi per daug ir nekokybiško, o mažas pajamas gaunančių vaikai serga ar miršta dėl jo trūkumo.
Pirmoji akivaizdi turtingesnių šalių vaikų sveikatos problema – nutukimas.
Jaunesnių nei 5 metų antsvorio turinčių vaikų padaugėjo nuo 4,8% iki 6,1%, nuo 1990 iki 2014 metų absoliučiais skaičiais nuo 31 mln. iki 41 mln. Antsvorį turinčių vaikų skaičius mažesnes vidutines pajamas gaunančiose šalyse išaugo daugiau nei dvigubai per tą laikotarpį, t.y. nuo 7,5 mln. iki 15,5 mln., beveik pusė (48%) visų jaunesnių nei 5 metų antsvorį turinčių ir nutukusių vaikų gyveno Azijoje ir vienas ketvirtadalis (25%) Afrikoje. Afrikoje antsvorio turinčių vaikų skaičius beveik padvigubėjo (nuo 5,4 mln. iki 10,3 mln.) (Šaltinis:http://www.who.int )
2013 metais pasaulio šalis pagal antsvorio turinčius gyventojus galima buvo pavaizduoti taip:
JAV:
Per pastaruosius 30 metų vaikų nutukimas padidėjo daugiau nei dvigubai, o paauglių – daugiau nei keturgubai.
6-11 metų vaikų, kurie buvo nutukę, padaugėjo nuo 7% 1980 metais iki beveik 18% 2012 m. Panašiai 12-19 metų paauglių, kurie buvo nutukę, padaugėjo nuo 5% iki beveik 21 % per tą patį laikotarpį.
2012 metais daugiau nei trečdalis vaikų ir paauglių turėjo antsvorio arba buvo nutukę.
Anglija:
2013-2014 metais 4-5 metų vaikų, turinčių antsvorio, buvo 9,5 proc., kas yra daugiau nei 2012-2013 metais (9,3%), bet mažiau nei 2006-2007 metais (9,9%).
10-11 metų vaikų, turinčių antsvorio, 2013-2014 metais buvo 19,1 proc., o 2012-2013 tik 18,9, kas nepalyginama su 2006-2007 metų 17,5 proc. (http://www.hscic.gov.uk )
Lietuva:
Moksleivių gyvensenos tyrimo duomenimis, per didelio svorio vienuolikmečių berniukų Lietuvoje buvo 16 proc., o mergaičių – 10 proc., 15 m. amžiaus grupėje antsvorį turėjo 13 proc. berniukų ir 5 proc. mergaičių.
Žinoma, kad antsvoris ir nutukimas yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys įvairias širdies bei kraujagyslių ligas, kurios įvardijamos kaip pagrindinė mirštamumo priežastis. Be to, su nutukimu yra susijęs diabetas, osteoartritas ir net kai kurios vėžio formos.
Nenoriu ilgai svarstyti neturtingų šalių vaikų sveikatos problemų – akivaizdžios yra dvi: skiepai (greitai plintančios ligos) ir higieninė aplinka (geriamo vandens trūkumas, kanalizacijos nebuvimas, nemokėjimas naudoti šiuolaikinėmis higienos priemonėmis). Keista, bet pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, vis tenka grįžti prie skiepų svarbos nesupratimo. Vėl galima paminėti tymų „epidemiją“ JAV ar Prancūzijoje, atsiradusią dėl nesiskiepijusių žmonių. Vis tenka įrodinėti, kad skiepai sunaikino ne vieną ligą, tačiau ne galimybę jai vėl rastis. Nesiskiepijus gali grįžti senokai primirštos ligos.
Tiesioginius pavojus vaikų ir jaunimo sveikatai reiktų padalinti bent į dvi grupes: vaikų ir paauglių. Vaikams skiriamas dėmesys turi būti nukreiptas į jų aplinką, nes jie labai stipriai yra nuo jos priklausomi. Paaugliai jau priklauso kitai grupei – jie dažniausiai yra „bandytojai“. Jiems tenka pereiti nuo vaikų kategorijos į suaugusių, todėl įsisavinami pastarųjų elgsenos bruožai, kaip teigiami, taip ir neigiami.
Vaikai gyvena savo šeimose, savame bute, žaidžia savais žaislais, valgo šeimyninį bei kitą maistą, rengiasi savais drabužiais, elgiasi taip, kaip jį moko. Todėl rūpestis vaiko sveikata ir apima šiuos dalykus: vaiko žaislus, kambarį (vonią, tualetą ir pan.), valgio kokybę ir kiekį, aprangos panaudojimą, elgsenos ypatybes. Paskutinieji, t.y. elgesio ypatumai, apima sugebėjimus plautis rankas, valytis dantis, tvarkytis namuose ir panašiai. Tai yra tikro sugebėjimo rūpintis vaikų sveikata sudėtinės dalys.
Paaugliai yra pereinamojo amžiaus grupė, kuri daugiausia pavojų kelia pati sau. Turtingose šalyse transporto traumos sudaro pagrindinę ligų ir mirties priežasčių grupę, alkoholis ir kitos cheminės medžiagos tampa ligų ir mirčių priežastimi mažesnių pajamų šalyse. Deja, Lietuva vis dar savižudybių „viršūnėse“ todėl, tikėtina, kad šios trys grupės ir artimoje ateityje bus rimčiausiomis gyvenimo ir sveikatos problemų priežastimis mūsų jaunimui. Todėl politikai ir kiti rimti specialistai turėtų numatyti tai sveikatos saugos ar priežiūros planuose.
Pateikiu vieną ištrauką iš Sveikatos apsaugos ministerijos 2016-2018 metų strateginio veiklos plano:
„Pagrindinis teisės aktas, įtvirtinantis sveikatos apsaugos pagrindus – Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 53 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad – „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.“ Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme yra įtvirtinta, kad gyventojų sveikata yra didžiausia visuomenės ir socialinė vertybė, o sveikata – tai ne tik ligų ir fizinių defektų nebuvimas, bet ir fizinė, dvasinė bei socialinė žmonių gerovė. Žmonių gerovė glaudžiai susijusi su jų sveikatos būkle. Būtent nuo jos priklauso, kaip aktyviai žmogus gali gyventi. Sveiki ir darbingi žmonės – šalies ekonominio augimo ir darnaus vystymosi garantas. Siekiant užtikrinti prigimtinę žmogaus teisę turėti kuo geresnę sveikatą, taip pat teisę turėti sveiką aplinką, priimtiną, prieinamą ir tinkamą sveikatos priežiūrą, yra parengti pagrindiniai dokumentai, kurių pagrindu planuojama tolesnė sveikatos priežiūros vystymosi strategija. Todėl pagrindiniai sveikatos priežiūros tikslai valstybės mastu yra mirtingumo mažinimas ir vidutinės gyvenimo trukmės ilginimas. Šiuos tikslus tikimasi pasiekti formuojant šalies piliečių sveiką gyvenseną ir gerinant jų išprusimą sveikatos srityje, sukuriant sveiką aplinką, saugant ją nuo sveikatai pavojingų veiksnių bei organizuojant tinkamą, prieinamą ir priimtiną sveikatos priežiūrą. (Šaltinis vlk.lt)
Teigiama, kad medikų pastangos, jų veikla telemia tik apie 10 proc. sveikatos. Todėl, matydamas pačias gražiausias frazės viešuose dokumentuose, noriu paklausti: kodėl pinigai, kurie skiriami prevencijai ar profilaktikai, nesudaro nė 1 procento, o gydymo ir panašioms išlaidoms skiriama 99 procentus visų sveikatai skiriamų pinigų?
Sveikatos problema beveik visada suvokiama kaip gydymas arba bent susitikimas su gydytojais. Tačiau tai pasenusi nuostata.
Sakykim, viena iš esminių dabarties nesveikatos priežasčių yra regėjimo sutrikimai. Jie sąlygoti ankstyvo pripratimo prie įvairiausių prietaisų ir kompiuterių, į kuriuos žiūrima, įtempus akis. Pietų Korėja ar Kinija jau susiduria su šaukiamojo amžiaus jaunimo nepritekliumi dėl šios priežasties. Pas mus ši problema kol kas nefiksuojama, bet jos išvengti tikrai nepavyks. Aišku, galima stengtis padidinti akių gydymo specialistų skaičių, pripirkti brangios aparatūros, skirti dėmesį. Tai nurodyto suvokimo pasekmės. Realiai būtina priversti vaikus bent valandą per dieną būti atviroje erdvėje (lauke) be jokių prietaisų, žaisti aktyvius žaidimus. Tai iš esmės sumažina ši „susirgimą“. Aišku, kad tam reikia sukurti programą ir skirti lėšų. O kas rengs programą? Iš kieno fondų ji bus apmokama? Sveikatos? Esant senam ligos ir sveikatos suvokimui tai neįmanoma.
Bet kuris stambus veiksmas turi savo strategiją (ilgalaikį planavimą) ir taktiką (skubius veiksmus). Vaikų sveikata tik formaliai patvirtinta kaip turinti tam tikrą pirmumą. Bendroje sistemoje, kuri turėtų rūpintis šios amžiaus grupės kūno ypatybėmis, daugiau kreipiamas dėmesys į mokymo ar auklėjimo metodus nei į vaikų ar jaunimo sveikatos grėsmes. Kartais ir pripažinus esamus pavojus su jais neskubama kovoti, o tuo labiau nugalėti. Elementarus pavyzdys yra gryno oro ir judrumo stoka – varpais paskambinta, veiksmų beveik nėra.
Kaip sako lietuvių patarlė – ko verta karalystė, jei joje nėra karaliaus.
Vytautas VALEVIČIUS
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą