Siūlome paskaityti Džeimso Lymano (James Lehman, 1946–2010) – vaikų elgesio terapeuto, knygų apie probleminį vaikų elgesį autoriaus, mintis apie tėvų ir vaikų santykius bei tam tikras ribas, skiriančias sveiką artimą tėvų-vaikų ryšį nuo tėvų-vaikų pernelyg artimos draugystės. Dž. Lymanas vaikystėje turėjo rimtų elgesio problemų, o vėliau tai įkvėpė jį ieškoti būdų, kuriais būtų galima padėti rimtų elgesio sunkumų turintiems vaikams bei paaugliams, kaip ir būdų, kuriais patys vaikai ir paaugliai galėtų spręsti savo problemas, nesislėpdami už nepagarbaus ar įžeidžiamo elgesio.
Galima sakyti, kad tėvams ir vaikams tiesiog genetiškai lemta mylėti vieniems kitus, ir tai yra nuostabus dalykas. Tačiau tėvų ir vaikų santykiuose ateina toks metas, kai tėvystė tampa labiau funkciniu, ne vien jausminiu vaidmeniu. Motinos santykyje su kūdikiu jausminis, emocinis vaidmuo pasireiškia, kai motina rodo savo meilę kūdikiui jį laikydama, kalbėdamasi su juo, jam dainuodama. Funkcinis vaidmuo apima maitinimą, sauskelnių keitimą ir vaiko maudymą. Vienas be kito šie vaidmenys nepatenkintų visų kūdikio poreikių, būtų žalingi. Taigi, jei motina tik mylėtų savo kūdikį, tačiau nedarytų svarbių funkcinių priedermių, vaikas būtų tam tikrame pavojuje, jam būtų kenkiama, jis būtų tam tikromis prasmėmis apleistas. Jei motina rūpintųsi tik funkciniais dalykais ir nerodytų kūdikiui jokios meilės, tai turėtų rimtų ilgalaikių pasekmių vaiko emocinei raidai. Jausminis ir funkcinis tėvystės / motinystės vaidmenys vienas su kitu tiesiogiai susiję. Žalinga akcentuoti tik vieną jų kito sąskaita.
Vaikams augant, tėvų vaidmuo tampa labiau funkcinis ir mažiau emocinis, ir tai kai kuriems tėvams yra skausminga, ypač tiems, kurie nori būti savo vaikų „geriausiais draugais“. Jie gali jausti šiuos jausmus, tačiau turi daryti daugiau funkcinių dalykų ir nustatyti tam tikras ribas. Ribų nustatymas – labai sveika funkcija. Taip vaikai mokosi suprasti, kas yra saugu ir kas nesaugu, kas galima ir ko negalima. Funkcinis tėvų vaidmuo keičiasi vaikams augant. Su vienų metų vaiku, tarp daugelio kitų dalykų, tai apima sauskelnių keitimą, su aštuonerių metų vaiku – užtikrinimą, kad namų darbai būtų paruošti, su penkiolikmečiu – apibrėžtą laiką, kada reikia grįžti namo vakare.
Kodėl nereikia iš vaiko daryti geriausio draugo
Manau, kad tėvai dažnai daro klaidą, stengdamiesi, kad jų vaikai būtų ir jų geriausiais draugais. Tai tiesiog neatitinka funkcinio tėvų vaidmens.
Tai gerais norais paspęsti spąstai. Tokie tėvai nori, pavyzdžiui, pasidalinti su savo vaiku tuo, ką jie jaučia močiutei, ką jie mano apie kaimynus, ką jie iš tiesų galvoja apie vaikų mokytoją. Tačiau toks pasiskirstymas vaidmenimis nėra efektyvus, kadangi vaikas nėra morališkai, emociškai ar intelektualiai pasiruošęs prisiimti tokį vaidmenį. Jei jums keturiasdešimt metų ir norite turėti artimą draugą, susiraskite kitą keturiasdešimtmetį. Susiraskite penkiasdešimtmetį ar trisdešimt penkerių metų amžiaus draugą. Tačiau neieškokite artimo draugo tarp dešimtmečių ar trylikamečių, ar penkiamečių.
Jei tėvai mano, kad mokytojas neteisingai elgiasi, jie turėtų šią nuomonę pasilaikyti sau ar pasidalinti ja su savo bendraamžiais bei aiškintis tai tiesiogiai su mokyklos administracija. Jei manote, kad mokytojas yra idiotas, nes neleidžia jūsų vaikui klasėje kramtyti gumos, galite būti savo vaiko „geriausiu draugu“ ir pasakyti: „Tai kvaila taisyklė, o mokytojas – tikras asilas.“ Arba galite būti pareigingas tėvas ar motina ir sakyti: „O varge, man taip pat nepatiko ši taisyklė, kai ėjau į mokyklą. Bet turėjau laikytis taisyklių.“ Du skirtingi atsakymai. Abu atsakymai atliepia vaiką, įsijaučiama į jo situaciją, tačiau vienas jų vaiką paverčia artimu draugu, ir tai nėra efektyvu. Kitas atsakymas moko jį taisyklių laikymosi svarbos. Nepamirškite: jei patys menkinate autoritetus, nesistebėkite, kad vaikai tų autoritetų nebegerbia. O jei paskui už tą jų nepagarbą vaikus bausite, vaikai į jus žvelgs kaip į veidmainį.
Kai vaikas yra jūsų geriausias draugas, jūs teigiate, kad kartu priimate sprendimus. Tačiau faktas yra toks, kad iš tiesų sprendimų bendrai jūs nepriimate. Vaikai gali jums pasakyti savo nuomonę. Jie gali jums pasakyti, ką jie mėgsta ir ko nemėgsta. Tačiau jūs, tėvai, turite priimti sprendimus, ypač svarbius, o ir ne tokius svarbius. Vaikai turi suprasti, kad šeima yra vienis, kad suaugusieji priima sprendimus.
Savaime suprantama, jūs galite su vaikais pasidalinti tam tikrais jausmais ir dalykais. Pavyzdžiui, galite vaikui pasakyti: „Mes neturime pakankamai pinigų šiam daiktui įsigyti.“ Tai faktinis konstatavimas, paaiškinantis tam tikras jūsų pragyvenimo ribas. Tačiau su vaikais nereikia dalintis atodūsiu: „Nežinau, kaip šį mėnesį sumokėti buto nuomą.“ Tokios informacijos suvokimui vaikas nėra pasiruošęs, ir tai ugdo iškreiptą, bauginamą požiūrį į gyvenimą bei nesaugumo jausmą.
Jei esate linkę su vaiku elgtis kaip su „draugu“, turėtumėte suprasti svarbų draugystės sąvokos apibūdinimą: draugai yra grupė žmonių, turinčių panašų požiūrį į tam tikrus dalykus ir gyvenimą. Tiesa tokia, kad vaikai ir suaugusieji turi labai skirtingą požiūrį į tai, ką jie turėtų daryti. Jie dažniausiai turi visiškai skirtingą požiūrį į tai, kas yra teisinga ir kas – ne. Jie turi labai skirtingą požiūrį į tai, ką šįvakar veikti. Tad savo vaikams turite būti mylintys, rūpestingi ir atsakingi tėvai. Artimų draugų turėtumėte ieškoti už šios šeiminės struktūros ribų.
Nesistenkite auklėti vaikų taip, kaip norėtumėte, kad jus būtų auklėję jūsų tėvai
Daugelis tėvų stengiasi auginti savo vaikus taip, kaip jie norėtų, kad juos pačius būtų auginę jų tėvai. Skamba gražiai, tačiau tai tiesiog neveikia. Taigi jei jūsų tėvai buvo nuo jūsų atitolę ar griežti, arba jums atrodė, kad jiems nerūpite, ar kad jiems rūpi tik jie patys, arba jie darė siaubingų klaidų ir nebuvo šalia taip, kaip jums to reikėjo, jūs neturėtumėte stengtis to „kompensuoti“ sutrikdydami tėvų-vaikų santykių ribas su savo pačių vaikais.
Viskas, ką darome reakcingai, turi nenumatomų pasekmių. O didžiausia tėvų ir vaikų draugysčių probema ir yra šios nenumatomos pasekmės. Tėvai linkę kreipti dėmesį tik į numatomas pasekmes. Pavyzdžiui, savo vaikui labiau patiksiu, jei būsiu jo draugas. Jis manimi pasitikės. Tokiu atveju nenumatoma pasekmė yra tai, kad vaikas nekreips dėmesio į mano „ne“, nes niekada jam nieko nedraudžiu arba nemokau jo suprasti tam tikrų draudimų reikšmės.
Paauglystės tikslas – individualėjimas, atsiskyrimas nuo tėvų. Tai reiškia, kad vaikas turės savų reikalų, įsitikinimų ir taisyklių, kuriais nenorės dalintis su tėvais. Jūs turėtumėte suprasti, kad vaiko poreikis susirasti draugų ir turėti savų vertybių nėra tėvų-vaikų santykių pažeidimas ar paniekinimas. Tie draugai ir vertybės tėvams ar pašaliniam stebėtojui gali neatrodyti sveikas pasirinkimas, tačiau tai vaiko užduotis – pereiti tai, iš(si)spręsti. Žmonės, kurie prieš paauglystę ar paauglystės laikotarpiu neatsiskiria nuo tėvų, nesiindividualizuoja, vėliau gyvenime turi emocinių ir socialinių sunkumų.
Daugelis tėvų, kurie labiau akcentavo savo jausminį vaidmenį ir elgėsi su vaikais kaip su artimais draugais, matydami šį savo paauglių vaikų atsiskyrimą, jaučiasi palikti savo atžalų, išduoti, ir dažnai dėl to kaltina būtent vaikus.
Draugai neleidžia draugams nedaryti namų darbų
Noriu pabrėžti tam tikrą ribą. Juk, šiaip ar taip, jūs galite būti savo vaikų draugais, tiesiog nebūkite pernelyg artimi draugai. Galima tai pavadinti atsakinga draugyste.
Žinote posakį „Draugai neleidžia draugams vairuoti išgėrus“? Tad draugai neleidžia draugams nedaryti namų darbų. Draugai neleidžia draugams išsisukinėti nuo nesėkmių. Draugai neleidžia draugams apkalbėti mokytoją ir nesilaikyti taisyklių klasėje.
Jei su savo vaiku iki šiol nebuvote nustatę tam tikrų ribų ir parnelyg daug su jais dalinotės nesidalintina informacija ir jausmais tam, kad tik būtumėte savo vaiko „draugas“, galite įvesti tam tikrų pokyčių į jūsų santykius, kad pastarieji būtų sveikesni ir mažiau žalingi. Pradėkite nuo pokalbio su savo vaiku – apie tai, kad nuo šiol su juo kalbėsitės kiek kitaip. Pavyzdžiui, sakykite: „Nusprendžiau, kad apie tam tikrus dalykus turėčiau kalbėtis su kitais suaugusiais. Su tavimi apie juos nebekalbėsime, nes manau, kad tai kenkia mūsų santykiams.“ Nebūtina įvardinti temų konkrečiai. Tiesiog informuokite vaiką.
Tuomet turite išmokti, kaip kitaip atliepti tam tikrus vaiko jums sakomus dalykus, nereikalaujant, kad vaikas tiesiog pats imtų kitaip bendrauti. Pavyzdžiui, jei jau kuris laikas su vaiku aptarinėdavote, koks asilas yra vienas mokytojas, negalite tiesiog imti ir pareikšti: „Nebevadink mokytojo asilu.“ Sakykite: „Nemanau, kad mums geriau nuo to, kad vadiname mokytoją asilu. Pamąstykime, ką galime padaryti, kad išspręstume šiuos nesutarimus su mokytoju.“ Neatsakingas draugas tiesiog toliau apkalbinės mokytoją su savo vaiku. Atsakingas draugas padės savo vaikui išspręsti sunkumus su mokytoju.
Štai tokiu draugu turite būti savo vaikui. Atsakingu draugu. O atsakinga draugystė tapati atsakingai tėvystei.
Pagal empoweringparents.com parengė Diana Gancevskaitė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą