Auginant savo savo vaiką, bestebint aplinką, besilankant seminaruose ir beskaitant knygas nejučia susiformavo nerašytos, bet užrašytos taisyklės 
Jos sugulė vis pasižymint kažką svarbaus. Kažką pajausto, aptikto, pastebėto, perskaityto, suvokto, suprasto…
Nebuvo tikslo sudaryti esminių taisyklių auginantiems vaikus sąrašą, bet jis tarytum pats pasidarė. Kažkada ėmiau ir atsakingai tuos tūkstančius perskaitytų puslapių, išklausytų seminarų ir išgyventų akimirkų mintyse susisteminau į pagrindines taisykles-tezes, kuriomis vadovaujuosi ir kurios yra mano pagrindiniai orientyrai auginant dukrą.
Taigi, taisyklės – gairės, auginantiems vaikus, kurios padės į kiekvieną situaciją žvelgti bent truputį ramiau.
1. Vaikas iš prigimties yra geras ir iš visos širdies mylintis tėvus, jis specialiai mūsų nenervina, nemanipuliuoja ir neveda iš kantrybės.
2. Vaiko nederamas elgesys rodo tai, kad jam reikia mano (ar kitų) pagalbos susidoroti su jausmais ir emocijomis (aprėkti vaiką, kad jis dėl kažko pyksta ir verkia, tolygu aprėkti jį dėl to, kad jį ištiko apendicito priepuolis).
3. Negaliu reikalauti iš vaiko tokio elgesio, kokiu pavyzdžiu nesu pati (pvz., negaliu reikalauti iš vaiko, kad jis apsiribotų nustatytu saldumynu kiekiu per dieną, kai pati negaliu susidoroti su šia silpnybe ir valgau jų daug bei dažnai).
4. Kantrybė – tai mano meilės vaikui išraiška. Kai prarandu kantrybę, vaikui tai tolygu, kad jo nemyliu.
5. Ištikus isterijos priepuoliui visada pripažįstu vaiko jausmą / norą, emociją ir ją įvardinu, kartu pasvajoju, net jeigu negaliu jam leisti daryti, apie tai, ko jis dabar nori (Pvz., Matau, kaip tau patinka būti parke ir suptis, bet mums jau laikas valgyti, todėl turime grįžti namo, bet rytoj mes ir vėl čia sugrįšime. Jei nereikėtų grįžti valgyti, tu tikriausiai čia galėtum suptis iki nakties, ar ne? O kiek tau reikėtų suptis, kad atsibostų?).
6. Nesakau „NE“, jei tai nekenkia vaikui ir aplinkiniams, nepažeidžia visuotinai nustatytų taisyklių (pvz., griežtai neleidžiu automobilyje važiuoti ne savo specialioje autokėdutėje, nes tai pavojinga vaiko sveikatai ir gyvybei arba neleidžiu mušti kito vaiko, nes jis nedavė savo žaislo, tačiau su džiaugsmu leidžiu maišyti tešlą keksiukams ir dėti ją į keksiukų formeles, nors darbo po tokios „pagalbos“ turėsiu dvigubai daugiau nei greitai tą padaryčiau viena).
7. Kai tenka pasakyti „NE“, akivaizdžiai parodau, jog suprantu vaiko liūdesį / nusivylimą / pyktį ir paaiškinu, kodėl negaliu to leisti ir TIKRAI neleidžiu to daryti (pvz., suprantu, kad norėtum lakstyti lauke be kepurės, reikalas tas, kad saulė labai karšta ir be kepurės tau gali skaudėti galvytę. Jei nenori dėvėti kepurės, mums teks eiti pasislėpti nuo saulės į namus ar pavėsinę).
8. Niekada negėdinu ir nebaudžiu. Jei būtina, paaiškinu elgesio pasekmes, kurios natūraliai išsirutulios, jei elgsis vienaip ar kitaip ir taip nutikus, tas pasekmes pritaikau (Pvz., Mergaitei skauda, kai beri jai smėlį į akis. Su smėliu reikia žaisti dėžėje. Suprantu, kad tau smagu barstyti smėlį aplink, bet jei dar kartą pribersi mergaitei į akis, mes turėsime išeiti iš parko).
9. Pirmiausia besąlygiškai myliu, o tik paskui suteikiu įgūdžius, perduodu žinias (pvz., vaikui neatsargiai bėgiojus ir parkritus, visų pirma, jį paguodžiu, apkabinu ir nuraminu, o tik po to paaiškinu, jog šioje vietoje reikia bėgioti atidžiau, žiūrėti po kojomis, nes kelias nelygus ir akmenuotas. Ir visai nesvarbu, kad apie tai vaikui buvo sakyta ir perspėta keliskart iki pargriuvimo – blogiausia, ką tokiu atveju galima padaryti, tai vos vaikui parkritus, vietoje paguodos ir meilės, pirma ištartių: „Ar aš tau nesakiau!? Kiek kartų tau reikės kartoti?!“ ir pan.).
10. Kasdien daugybę kartų pastebiu, ką vaikas padarė gerai, ir už tai pagiriu.
11. Be priežasties kasdien daug kartų kartoju, kaip stipriai myliu ir, kad esu pati laimingiausia, jog tu esi mano vaikas.
12. Be priežasties kasdien daugybę kartų apkabinu ir pabučiuoju.
13. Nėra tokio reiškinio, kaip „tobuli tėvai“. Bet tam, kad bent daryti viską, jog būtume geriausi tėvai, kokiais galime būti, reikalingos žinios ir informacija. Vien tai, kad tapome tėvais, savaime geri netapsime.
14. Paklusnus ir patogus jums vaikas, vėliau bus paklusnus draugams, dar vėliau darbdaviui ir t.t.
15. Prieštaraujantis ir ribas bandantis vaikas – sveikai besielgiantis vaikas, nes žino, kad į jo žodį atsižvelgiama. Tuo tarpu paklusnus vaikas – tai ne teigiama savybė, o nusivylimas ir net nebandymas prieštarauti, nes niekas į tuos prieštaravimus nekreipia dėmesio. Tokie vaikai ateityje nemoka pakovoti už save, nemoka pasakyti ne, net kai jų kažkas netenkina.
16. Vaikui reikalingos ribos ir nuoseklus jų laikymasis – žinojimas, ką galima ir ko ne, vaikui padeda jaustis saugiam, tačiau tik tada, kai tų ribų yra tik tiek, kiek tikrai būtina, o ne tiek, kiek tėvams tiesiog būtų patogu. Ir svarbiausia – tėvų nuoseklumas laikantis nubrėžtų ribų (pvz., jei kompiuteriu ar telefonu vaikas gali žaisti 1 valandą per dieną, tai to turima laikytis nuosekliai – nesvarbu, ar atvyko svečių ir jums dabar labai patogu, jei vaikas pažais ilgėliau ar jei vaikas pats reikalauja žaisti ilgiau ašaromis ir isterijos priepuoliais, būtina laikytis nustatytos taisyklės, bet būtina tą padaryti su meile ir empatiškai net tada, kai vaikas tą ribą bando peržengti 125-ą kartą.) (Išimtys iš taisyklių galimos vyresniame jau mokykliniame amžiuje, bet apie tai bus atskiras straipsnis).
Spausdinam, kabinam ant šaldytuvo ir išmokstam mintinai!
Linkėjimai,
Dovilė 
Informacijos šaltinis: jievaikai.lt
Palikti komentarą