Išpaišytos sienos ir ankstyvoji kalbos raida

Namie sukūriau aplinką, kurioje augdama dukrytė mato knygas, įvairius rašytinius tekstus, taip pat suteikiau visišką laisvę kūrybinei veiklai: vaikas, kada panorėjęs, gali pasiimti dažus, lapus, guašą, skirtingų dydžių teptukus, modeliną ir kitas priemones – visos jos yra paruoštos laisvai meninei veiklai, saviraiškai, improvizacijai. Būdama 1 m. 10 mėn. amžiaus, Liepa jau gali įvardyti visus savo norus, poreikius, papasakoti, ką matė ar veikė lauke. Į bendraamžius ji žiūri džiaugsmo kupinu žvilgsiu, kartoja jų  žodelius (net ir pokalbiui neužsimezgus). Būdama lauke Liepa bėga ieškoti pagaliukų ir piešia ant sniego, smėlio, balų, purvo. Piešdama visuomet komentuoja, ką pavyko „atrasti“.

Viešose vietose dažnos situacijos, kuomet mažutė mergytė ima garsiai aptarinėti aplinką, pvz.: „kokia didelė bala, metu į ją kamuoliuką“, „einam namo, ten mūsų laukia katytė“, „važiuoja didelė  audona (= raudona)  mašina“. Nuolat girdžiu aplinkinių klausimus, ką darome, kad mažylė tokia čiauškutė. Galėčiau išskirti du faktorius, kurie, mano manymu, lemia tokią ankstyvą dukrytės kalbos raidą:

Dar Liepai būnant vienerių jos tėtis pradėjo įvardyti dukrytės (ir savo) atliekamus veiksmus: „Liepa lipa ant kalno“, „Liepa eina“, „Liepa guli“, „Liepa bėga“, – kartodavo tėtis. Mergaitė labai atidžiai klausydavosi ir kartodavo tą pati veiksmą keliolika kartų, kad išgirstų, kaip jis skamba išreikštas žodine kalba. Atrodytų, toks mažas žmogutis, o taip atidžiai seka tėčio kalbos ir savo kūno judesių ryšį!

Dabar, mergaitei esant 1 m. 10 mėn., namuose nuolat skamba pačios Liepos garsiai įvardijami jos veiksmai: „Mama, Liepa bėga“, „Tėti, Liepa lipa ant lovos“, „Katyte, matai Liepa valgo pati“, „Liepa engiasi (= rengiasi) pati, matai, katyte kaip?“, „Tėtis važiuoja į paduotuvę (= parduotuvę)“, „Mama neša Liepą laiptais“. Matydama, kad tėtis rengiasi, Liepa sako: „Tėtis važiuoja į dabą, iki vakajo“ (= Tėtis važiuoja į darbą, iki vakaro). Mums suteikia daug džiaugsmo matyti, kaip formuojasi Liepos kalba.

Daugybe mokslinių tyrimų įrodyta, kaip svarbu ankstyvajame amžiuje lavinti vaiko pirštų judesius – smulkiąją motoriką. Nuo 11 mėn. Liepa nesiskiria su piešimo įrankiais, teptukais, guašu, akvarele, skirtingos faktūros popieriumi. Turime sukaupę du piešinių segtuvus ir  daugybę tapetų rulonų, ant kurių mergaitė piešia atsigulusi arba stovėdama prie pakabintų ant sienos.

Lipdymas modelinu taip pat mėgstama Liepos veikla: ji suka rutuliukus, minko, išgaudama vis naujas abstrakčias formas. Įdomu stebėti, kiek kiek naujų garsų ir žodžių ištaria mergaitė, užsiimdama tokia, atrodytų, elementaria veikla. Mes taip pat naudojame sausainių formeles, kuriomis dukrytė išgauna įvairius gyvūnų, daiktų motyvus ir bando juos įvardyti, pati kuria pavadinimus, atlieka su jais įvairius veiksmus.

Būdama vienerių Liepa atrado, kad flomasterių kamštelius galima užmauti sau ant pirštų. Šią veiklą kartodavo vėl ir vėl, o vėliau pradėjo kalbėti, judindama kamšteliais papuoštus pirštukus. Būdama 1 m.10 mėn. Liepa susidomėjo ir labai susikaupusi pradėjo spalvinti paveikslėlius užduočių knygelėse. Naujų potyrių suteikia piešimas ant skirtingų formų ir faktūrų popieriaus, dėžučių, dangtelių. Daug skirtingų potyrių suteikia piešimas rankomis ant savęs.

O ar gali būti kas įdomiau nei piešimas ant baldų? Galiu tik stebėti dukrytės džiaugsmo kupinas akis ir tariamus žodžius: „Ooo, gazuuu, mama ziujėk, Liepa piešia. gažuuuu, valio valiooo!“ (= ooo, gražu, mama žiūrėk Liepa piešia gražu, valio, valio). Beje, parinkus nuplaunamus flomasterius, baimintis dėl nuvalymo neverta, tai puikiai galima atlikti kartu su vaiku.

Dalinuosi savo patirtimi, nes manau, kad kiekvienas vaikas turi teisę augti aplinkoje, kupinoje jo raidą skatinančių, žadinančių elementų. Nebūtina laukti, kol vaikas pradės lankyti ugdymo įstaigą ir tikėtis, kad viską jam suteiks pedagogai ar ikimokyklinės įstaigos aplinka. Esu įsitikinusi, kad ateityje vaiko ir pedagogo veikla bus produktyvesnė, jei mes vaiko tobulėjimą skatinančią aplinką sukursime namuose, t.y. ten, kur ankstyvojoje vaikystėje jis praleidžia didžiąją laiko dalį.

Tikiuosi, kad mano patirtis įkvėps ir kitus tėvus prasmingai leisti laiką su savo atžalomis. Leiskime vaikams augti laisvomis asmenybėmis ir nevaržykime jų drausmindami už išpiltus dažus, išpaišytas sienas ar duris, kriaukles, nebeišsiskalbiančius drabužėlius. Juk tai pasaulio pažinimo pradžia, tad padėkime vaikams pažinti aplinką, kol esame šalia jų, padrąsinkime ir drauge valykime spalvotas dėmes namuose, – taip ugdysime daugybę vaiko pažinimo įgūdžių ir sklandžią kalbą.