Statistika byloja, kad kas penktas paauglys mokykloje yra susidūręs su pašaipomis vienokia ar kitokia forma – patyręs psichologinį smurtą, šantažą, patyčias dėl išvaizdos ar socialinės padėties. Šiais laikais, kai didžiąją dalį savo gyvenimo leidžiame virtualioje erdvėje, įžeidūs komentarai, pajuokos neišvengiamai persikelia ir į internetą. Kodėl ši problema niekaip neišnyksta ir kaip išlaikyti pasitikėjimą savimi, su ja susidūrus?
Patyčios internete – nekalta pramoga?
Neretai pasigirsta, kaip savo „Facebook” paskyrose viena ar kita žvaigždutė viešai pasidalijo dažnai ne pačia geriausia nuomone apie kitą žinomą žmogų. Tai A. Rožickas pasiskundė agresyviu A. Ramanausko elgesiu, tai A. Jagelavičiūtė išjuokė anonsinį „TV pagalbos“ vaizdo klipo, kas užgavo S. Žutautienę, tai D. Matijošaitis įžeidė M. Šalčiūtę ir U. Kiguolį… Itin aršus apsižodžiavimas „online“ įvyko tarp V. Baumilos ir U. Kiguolio, diskutuojant apie homoseksualus, o prie šios kandžių komentarų lavinos galiausiai prisijungė ir M. Šalčiūtė. Tolerancija nė nekvepia. Tie, iš kurių buvo pasijuokta, visada turi ką atsakyti visiems viešai prieinamoje savo „Facebook” paskyroje. Na, o tūkstantiniai jų sekėjai tai skaito ir „gardžiuojasi” kiekviena skambesne fraze. Dar ir patys pakomentuoja, kol galiausiai konfliktai prasideda tarp pačių komentuojančių žmonių.
Atrodo, pasijuokti iš to, kas ir ką pasakė, – nekalta pramoga. Tačiau dažnai pamirštama, kad socialinių tinklų vartotojai nėra tik suaugę žmonės. Dažnas aštuonmetis jau turi susikūręs savo paskyrą (nes šiuolaikiniams vaikams apeiti prisiregistruojančių amžiaus cenzą nėra sunku) ir susidomėjęs seka, kuo jo mėgstamas ir galbūt pavyzdžiu laikomas viešas žmogus pasidalins šį kartą. Naivu būtų manyti, kad nedraugiški ir įžeidūs pasisakymai žinomų žmonių profiliuose visiškai nedaro įtakos vaikams – juk būdami tokio amžiaus jie yra imliausi ir labiausiai linkę lygiuotis į suaugusius. Ypač, jei tai – garsus žmogus. Dalis visuomenės net neįsivaizduoja, kokią žalą daro iš pirmo žvilgsnio nekalti apsižodžiavimai ir kito asmens nuomonės nuvertinimas viešoje erdvėje.
Mokyklose su patyčiomis bandoma kovoti
Kad ir kokios patyčios būtų internete ar realybėje, jos vis tiek žeidžia. Neretai tėvai sulaukia vaikų skundų, kad nebenori eiti į mokyklą ar žaisti su draugais, o jautresni vaikai ima visiškai nebepasitikėti savimi, tačiau pasiskųsti bijo. Užgauliojimus patiriantiems vaikams patariama kreiptis į mokyklos psichologą, tačiau ne visose Lietuvos mokyklose jų yra. O ir tose, kuriose jie dirba, ne visi moksleiviai drįsta kreiptis pagalbos. „Pakankamai dažnai moksleiviai jaudinasi žengdami į psichologo kabinetą, ypač paaugliai, nes jiems svarbu, kaip į tai sureaguos jų bendraamžiai. Taip pat vyrauja stereotipas, kad jei lankaisi pas psichologą, esi „nenormalus“, tad natūralu, kad dėl šios priežasties mokiniams gėda kreiptis į mokykloje dirbantį psichologą,” – sako psichologė Kamilė Antanaitytė. Todėl, pasak jos, neretai kreipiasi patys tėvai ar pedagogai, prašantys susitikti su vaiku, kuriam reikalinga pagalba.
Nors mokiniai mokyklos psichologus vertina skeptiškai, kreiptis pagalbos bijoti nereikėtų. Psichologai visada išklausys, padės rasti tinkamą sprendimą, o tai, apie ką kalbama tame kabinete, visada privalo likti už durų, tad niekas kitas nesužinos to, ko pats mokinys nenorės pasakoti.
Vis dėlto vaikams kur kas labiau padėtų tai, jei jie iš viso nesusidurtų su patyčių problema. Visiškai sustabdyti užgaulių komentarų internete, ko gero, neįmanoma, tačiau bent mokyklose stengiamasi vaikams įskiepyti pakantumo vieni kietiems. „Dažniausiai mokyklose yra vykdomos patyčių prevencinės programos, organizuojami užsiėmimai bendravimo temomis, renginiai bei akcijos, padedančios ugdyti mokinių tolerantiškumą. Pastebiu, kad mokyklose dirbantys pedagogai noriai įsitraukia į prevencines veiklas, prašo specialistų pagalbos, spręsdami dėl patyčių kilusius nesutarimus”, – sako K. Antanaitytė.
Svarbiausia – išlikti savimi
Susidūrus su pašaipomis, dažnai nelengva rasti drąsos užsiimti pamėgtais dalykais, atsiverti pasauliui. Kartais nuo to nukentėję vaikai ryžtasi net pakelti prieš save ranką. Pamačius, prie ko priveda patyčios ir nepasitikėjimas savimi, buvo sukurtas ne pelno siekiantis projektas „Tikras žmogus”. Iniciatyvos autorius Gytautas Čilinskas rengia viešojo kalbėjimo, improvizacijos mokymus, o į projekto tinklalapį keliami vaizdo įrašai, kuriuose įvairių profesijų žmonės pasakoja apie savo patirtį kelyje į sėkmę. „Šio socialinio projekto tikslas – skleisti žinią apie skirtingas Lietuvos asmenybes, jų gyvenimo vingius, patirtį ir veiklą vaizdo reportažais. Žinau, kad tiesiogiai šiuo metu nepaliečiu žmonių, norinčių padaryti sau žalą, bet tvirtai tikiu, kad dalindamasis skirtingų žmonių gyvenimo patarimais, galiu keisti aplinką, kurioje mes visi gyvename. Nepamirškime, kad kiekvienas esame labiau nei vertas nugyventi savo gyvenimą ir kiekvienas sutiktas žmogus mūsų kelyje yra mūsų mokytojas”, – sako G. Čilinskas.
Paklaustas, ką jis pataria žmonėms, susidūrusiems su patyčiomis ir praradusiems pasitikėjimą savimi, G. Čilinskas sako: „Ieškoti savo kelio, nebijoti suklupti ir atsikėlus vėl žengti žingsnį pirmyn. Esame unikalios asmenybės, kiekvienas, nešantis savo žinutę į šį gyvenimą, tad šypsokimės ir nepamirškime mylėti save.” Socialinio projekto autorius tikina, kad neverta mėginti atsiriboti nuo patyčių internete, nes virtuali erdvė yra tapusi mūsų kasdienybe, todėl reikia turėti savo mėgstamų veiklų, kuriose galime išsilaisvinti ir nusipurtyti visą nerimą. Tai gali būti įvairiausios veiklos – sportas, teatras, menai, kultūra ar netgi paprasčiausias vaikščiojimas ir akimirkų fotografavimas.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą