Susirūpinę savo vaikų saviverte, šiuolaikiniai tėvai juos kiekviename žingsnyje saugo nuo bet kokių sunkumų ir visomis jėgomis padeda išvengti klaidų. Paskatinti vaikų savarankiškumą taip pat nesiseka: viską kontroliuoja suaugusieji. Kas ne taip su 2000-ųjų karta?
Kada Japonijoje mokykloje kviečiama prie lentos?
Būdamas psichologijos aspirantas Džimas Stigleris išvyko į Japoniją, kur norėjo susipažinti su naujomis mokymo metodikomis. Vienoje matematikos pamokoje jis stebėjo, kaip mokytojas siekia mokinius išmokyti nupiešti kubą.
Vienam mokiniui užduotis buvo akivaizdžiai per sunki: jis stengėsi iš visų jėgų, bet kiekvieną kartą figūra išeidavo kreiva. Tada mokytojas jį iškvietė prie lentos ir paprašė čia nupiešti kubą. Džimą Stiglerį tai nustebino. Amerikos mokyklose mokinio, kuriam nesiseka užduotis, jokiu būdu nekvies prie lentos, nes tai jam sukels papildomų sunkumų.
Mažasis japonas pabandė nupiešti kubą matant visai klasei, tačiau jam ir vėl nepavyko. Mokytojas keletą kartų perklausė bendraklasių, ką šie mano apie klasioko bandymus. Jie atsakydami kratė galvomis: „Ne, kol kas neteisinga“. Pamažu pats Dž. Stigleris ėmė jaudintis dėl šio vaiko – „Aš taip jį užjaučiau! Maniau, kad jis tuoj tuoj palūš“.
Bet berniukas nenustojo bandyti. Jis ir toliau piešė – ramiai ir uoliai. Ir galiausiai jam pavyko. Kol jis ėjo atgal į suolą išsišiepęs iki ausų ir didžiuodamasis savo pasiekimu, bendraklasiai jam plojo.
Šiandien Stigleris – Kalifornijos universiteto psichologijos profesorius. Jis mano, kad dideli skirtumai tarp Rytų ir Vakarų požiūrių į ugdymą stipriai veikia vaiko pasitikėjimą savimi, ypač svarbiausią jo sudedamąją – įdedamų pastangų vertinimą. Amerikoje manoma, kad jei kažkas įdeda daug pastangų, tai toks žmogus yra nepakankamai galvotas. Protingiems nereikia stengtis, jiems viskas išeina savaime. O štai Rytų kultūrose manoma, kad būtent būtent pastangos, stengimasis atveria žmogui naujų galimybių.
2000-ųjų karta: perdėta savivertė ir sunkumų nebuvimas
Japonijoje, panašu, mąstoma taip: sunkumų įveikimas suteikia galimybių parodyti, kad žmogus turi stiprų vidinį stuburą, kuris būtinas, kad kažko pasiektum. Japonų mokytojai dažnai duoda užduočių, kurios yra bent kiek sudėtingesnės nei tos, kurias vaikai jau atliko, kad tektų bent kiek paprakaituoti.
Kad ugdytume vaikų pasitikėjimą savimi, būtina juos išmokyti atlikti užduotį ir net ja džiaugtis, o ne vengti sunkumų. Jūsų užduotis – parodyti, kad jis gali pasiekti progresą, net jei veikia ir ne idealiai.
Tėvų ir pedagogų siekis bet kokiomis priemonėmis pakelti vaikų savivertę, šiuolaikiniams amerikiečiams iškrėtė piktą pokštą. Psichologai tvirtina, kad mes vis dar neišmokome tų pamokų, kurias mums pateikė gyvenimas, ir iki šiol saugome vaikus nuo papildomų pastangų. Psichologai jaudinasi, kad auginame narcizų kartą, įsitikinusią bet kurio savo žingsnio teisumu ir todėl nemanančią, kad reikia keistis – ir į gera.
Tėvai pernelyg ilgai, ir dažnai be reikalo, savo vaikams kartojo „puiku!” Su nuolatiniai „puiku“ augantys vaikai kenčia nuo dėmesio poreikio, kreipia pernelyg daug dėmesio išoriniam puikumui ir patiria reikšmingų sunkumų norėdami užmegzti santykius su kitais.
Be to, įtikinėdami vaikus, kad jie – idealūs, mes siekiame padėti jiems išvengti bet kokių sunkumų. O kaip jiems teks su visu tuo tvarkytis suaugus, jei net vaikystėje nebuvo leidžiama pralaimėti? Gebėjimas kristi, vėl imtis naujų jėgų ir išdrįsti pabandyti iš naujo – svarbiausia meistriškumo sudedamoji, nekalbant jau apie tikėjimą savimi.
Tai, kas pasakyta aukščiau, nereiškia, kad pagyrimai blogi patys savaime. Psicgologas Nansukas Parkas tvirtina: tėvai turi girti savo vaikus už konkrečius pasiekimus, kaip galima tiksliau nusakydami, kas būtent buvo padaryta gerai. Ypač, kai kalbame apie mažylius. Įsivaizduokite, kad paprašėte savo keturmečio padėti padengti stalą. Ką jam pasakyti po to, kai jis, klausydamas jūsų, teisingai sudėliojo šaukštus? N. Parkas mano, jog frazė „Tu – geriausias sūnus pasaulyje!“ skamba pernelyg nekonkrečiai. Turite padėti savo vaikui suprasti savo pasiekimus – pataria Parkas – todėl geriau pasakykite: „Man patinka, kaip tu sudėliojai šaukštus!“.
Kaip vaikus užauginti savarankiškus?
Pabandykime sąžiningai sau atsakyti, kaip dažnai leidžiame savo vaikams klysti? Kalbėti apie tai – viena, tačiau įgyvendinti praktikoje – visai kas kita. Viena dažnesnių situacijų, kurią pasakoja mama Keitė: kartais kažkuris iš mano vaikų atbėga pas mane kupini panikos, likus 15 minučių iki autobuso į mokyklą, prisiminę, kad nepadarė svarbaus namų darbo. Dali manęs visada nori sakyti: „Na, ką – blogai! Reikėjo prisiminti vakar vakare, kai taip atsipalaidavęs žiūrėjai televizorių!“ Bet kiekvieną kartą man labai skaudu matyti vaiko ašaras, tad paprastai griebiu jį už rankos ir „padedu“ pabaigti darbą laiku.
Negalime ramiai stebėti, kaip kenčia mūsų vaikai ir todėl padedame jiems spręsti problemas – mokykloje, būrelyje, santykiuose su draugais. Ir su laiku gali išsivystyti polinkis tikėtis pagalbos iš tėvų ir dar daugiau – būti tikriems, kad tėvai nurinks visus pagalius nuo jų kelio.
Tačiau pasikeisti niekada nevėlu. Galbūt verta pabandyti sudaryti, tarkim, 20 dalykų, kuriuos turi mokėti atlikti jūsų vaikai patys, sąrašą, kad gebėtų įveikti gyvenimo sunkumus savarankiškai. Tarkim, skambinti draugams (o ne rašyti jiems sms‘us), sudėti skalbti savo nešvarius rūbus, mokėti naudotis viešuoju transportu, išsikepti blynų ar kiaušinienės, įsisiūti sagas, nesutikimą su kito nuomonę išsakyti į akis, o ne rašyti jam komentarus į Facebook‘ą.
Svarbiausia tėvų užduotis – visai ne pykti ir ne visada padėti – tai kraštutinumai. Kad įsisavintų vieną ar kitą įgūdį, žmogus turi išmokti ramiai išgyventi nusivylimą. Jei per greitai ištiesiama pagalbos ranka arba imamasi „rykštės“, vaikas niekada nieko iš to nepasimokys. Iškvėpkite ir leiskite savo vaikams patiems su tuo tvarkytis. Leiskite jiems patirti nesėkmę.
Pagal 7ya.ru medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą