Apie stebuklingą tėvų, ypač mamų, galią savo vaikams galima kalbėti ir rašyti be galo. Tėvai savo mintimis, žodžiais ir prisilietimais gali vaikus įkvėpti, stiprinti, gydyti.
Anglijoje buvo atliktas eksperimentas ir įrodyta, jog motinos žodžių pakanka tam, jog vaiko liga ar negalia imtų trauktis. Esame dalinęsi straipsniu apie šį eksperimentą, kas nematėte ir neskaitėte, galite tą padaryti čia…
Tačiau yra ir kita stebuklingų tėvų galių ir įtakos medalio pusė. Kaip tėvų mintys ar žodžiai gydo, lygiai taip jie pasmerkia ar net savotiškai „prakeikia“ savo vaiką. Dažniausiai visai netyčia iš didelės meilės ir rūpesčio.
Jei teiginiui, jog teigiamos tėvų mintys, linkėjimai, žodžiai ir t.t. pasiekia, paveikia vaiką ir daro jam teigiamą įtaką, mes pritariame. Turėtume pritarti ir tam, jog neigiamos tėvų mintys, nepasitikėjimas vaiku, jo gebėjimais, jėgomis, baimės dėl vaiko ar pan., daro vaikui neigiamą įtaką.
Jei teigiamos tėvų mintys be vaiko sutikimo jį pasiekia ir paveikia. Taip pat be jokio sutikimo jį pasiekia ir paveikia neigiamos tėvų mintys.
Pavyzdžiui:
– Tėvams patikėjus, jog vaikas peršalo ar jį užklupo kita liga, vaikas susirgs ilgesniam laikui, bet tėvams tikint, jog simptomai praeis per porą valandų, gali taip ir nutikti.
– Tėvams esant įsitikinusiems, jog jų mažutėlis kūdikis naktį verks, reikalaus dėmesio, sunkiai užmigs ir pan. – garantuotai taip ir nutiks.
– Tėvams esant įsitikinusiems, jog septynmetis bijo vienas savo kambaryje užmigti, vaikas bijos.
– Tėvams tikint, jog vaikas yra nevalgus. Jis toks ir bus iki tėvai patikės, jog taip nėra.
– Tėvams manant, jog mažylis dar nepasirengęs kalbėti, laipioti, savarankiškai valgyti, žaisti ir t.t., vaikas nebus savarankiškas.
– Tėvams tikint, jog vaikas nėra savarankiškas, jis viską užmiršta, yra neatsakingas – taip ir bus.
– Tėvams manant, jog jiems nepatikrinus mokinio el.dienyno, jis neprisimins ir neparuoš namų darbų, vaikas neprisimins ir neparuoš jų savarankiškai.
– Tėvams tikint, jog studentas dar negali pasirūpinti savimi, savo buitimi, gyvenimu, jam reikia paramos ir rūpesčio, studentas ir bus negalintis savimi pasirūpinti.
– Tėvams tikint, jog jaunuoliui neįmanoma susirasti darbo, darbdaviai blogi, mažai moka ir t.t., jaunuoliui iš tiesų bus labai sunku susirasti darbą.
– …
– …
Taip, tikėjimai ar netikėjimai tokie, kokie jie yra, atsirado ne iš niekur, jiems yra pagrindas. Bet tai nesumenkina jų galios. Tol, kol nerasime savyje stiprybės ir jėgų tikėti kitaip, bus taip, kaip tikime. Jei be galo sunku įsitikinimus pakeisti, pradžiai pakaktų suabejoti: O gal? O gal gali būti kitaip? O gal tai laikina? Gal šiandien kaip tik yra tas laikas, kai mano vaikas išaugo tą problemėlę? Gal šiandien ta diena kai viskas tampa kitaip? Gal šis peršalimas truks tik vieną vakarą, juk tik vos perpūtė vėjelis, o ir vitaminų netrūksta? Gal…?
Šis „gal“ yra labai didelio dalyko pradžia. Pradėjus ties „gal“ palaipsniui, žingsnis po žingsnio galima pereiti į teigiamą tėvišką tikėjimą ir linkėjimą. Palaipsniui iš rūpesčio, kuris tampa netyčiniu „kenkimu“ vaikui, galima pereiti į tyčinį tikėjimą, gydymą ir įkvėpimą.
Ir dar. Neseniai teko skaityti apie iš pirmo žvilgsnio gerą ir jautrų jausmą gailestį. Skaičiau apie tai suaugusiųjų knygoje, bet taip jau yra, jog viską, ką skaitau, sužinau ar nugirstu „pervertinėju“ į tėvų-vaikų temą Taigi, apie gailestį.
Gailestis yra vienas blogiausių jausmų, kurį galima jausti kitam žmogui. Net neapykanta nėra tokia kitą žlugdanti, koks yra gailestis. Neapykanta žlugdo tą, kuris ją jaučia, o gailestis – tą, kuriam jaučiamas gailestis. Kodėl?
Todėl, kad gailestis yra jausmas iš viršaus į apačią. Gailestis jaučiamas tam, kuriuo nebetikime. Netikime, kad pavyks. Išsikapstys. Susiims. Pasiseks. Įveiks. Pasveiks. Netikime, jog žmogus yra pakankamas ir galintis situaciją įveikti, kažko iš jos išmokti ir net tapti visomis prasmėmis stipresnis.
– Kas nutiktų jei gimdymo metu pradėtume gailėti kūdikio ir savęs? Mes tikime, jog pavyks. Žinome, kad situacija nepavydėtina, bet nei akimirkai nepagalvojame, jog nepavyks. Džiaugiamės patirtimi, išgyvenimu ir tikime sėkme.
– Ar kas nors gaili maratono bėgikų? Nežmoniškos treniruotės, nuovargis ir išsekimas. Bet mes jų negailime, jais didžiuojamės, linkime sėkmės, tvirtybės, tikime, jog pavyks.
– Ar reikėtų galėt sergančių? Juos galime užjausti, linkėti tvirtybės, drąsos, jausti supratimą, meilę….tokiu atveju galime jausti daugybę pačių gražiausių ir gera linkinčių jausmų, bet tik ne gailestį. Gailestį jaučiame tada, kai žmogus miršta ir mes nebetikime, jog kažkas gali būti kitaip.
– Kas būtų jei gydytojai gailėtų savo pacientų? Greičiausiai jokia operacija nebūtų atlikta. Sėdėtų visi ir raudotų?
O tėvai, ypač mamos, dažnai gaili savo vaikų. Gaili kai jie serga, yra nedrąsūs žaidimo aikštelėje, kai nesusiranda draugų naujoje darželio grupėje ar klasėje, kai jiems užduota daug namų darbų, ar kai paauglys yra nelaimingas nes klasiokas turi naujesnį drabužį. Tėvams savo vaikų labai dažnai gaila pačiose paprasčiausiose gyvenimiškose situacijose. O gailestis yra jausmas, kurį jaučiame kai manome, jog atėjo „mirtis“, situacija pasmerkta ir be išeities.
Vadinasi, tėvai mano, o gal greičiau bijo, jog vaikai nesusitvarkys su eilinėmis, paprastomis ir kasdieniškomis gyvenimo situacijomis. Jie mano, jog vaikui šiame pasaulyje yra per sunku, jį reikia saugoti, globoti, ginti. Vaikas pats nesusitvarkys. Neišmoks gerai jaustis toks, koks yra, neišdrįs susirasti draugų ar pabandyti naują veiklą, jam nepakaks jėgų pasveikti, neišgyvens to, jog nėra pats turtingiausias ar madingiausias šiame pasaulyje ir t.t. ir t.t. Vaikų gailime, nes manome, kad jiems per sunku, kad nepavyks susitvarkyti, kad jie liks įskaudinti, nusivylę ar panašiai, kad neišmoks gyventi laimingi. Vadinasi, tėvai savo vaikais netiki ir nepasitiki.
Tuomet apie ką galima kalbėti? Koks gali būti vaiko, o vėliau žmogaus gyvenimas, jei nuosava motina juo netiki? Jei ji netiki, kad vaikui pavyks pačiam užmigti savo kambaryje, neiškritus įlipti į medį, įsipilti stiklinę pieno, nušokti nuo tramplino, išgyventi naujos kolekcijos megztuko neturėjimą, susirasti draugų, paruošti pamokas, išlaikyti egzaminus, susirasti darbą…
Jei tėvų mintys stebuklingai veikia vaikus, tuomet apie kokią augančio žmogaus savivertę ir pasitikėjimą savimi mes galime kalbėti, jei tėvai, jei motina tuo žmogumi netiki.
Prisiminkime ir būkime labai atidūs. Galima jausti bet ką, išskyrus gailestį. Gailestis jaučiamas tuomet, kai padėtis yra beviltiška ir be išeities. Jei nors lašas vilties yra, gailesčio būti negali.Galima jausti bet ką, tik ne gailestį.
Stebuklinga tėvų galia stebuklingai veikia ne tik tada, kai galvojame apie gera. Tėvų galia stebuklinga visuomet. Jausdami vaiko atžvilgiu tai, ko geriau nejausti, rūpindamiesi, pergyvendami galime visai netyčia ir tikrai ne iš piktos valios, priešingai, iš didelės, begalinės meilės, savo vaikui „uždėti prakeiksmą“, o vėliau jau visai nebesuprasim, kodėl ta pati situacija kartojasi, blogėja, aštrėja, gilėja… Vėliau dar labiau tikėsim, jog taip yra, dar labiau, stipriau „prakeiksim“ ir „skandinsim“ savo vaiką.
Tai štai kokia loginė seka susidėliojo iš minčių apie stebuklingą tėvų galią savo vaikams.
Apgalvotų ir skatinančių įveikti situacijas tikėjimų vaikų atžvilgiu linkime!
Informacijos šaltinis: jievaikai.lt
Palikti komentarą