Man labai svarbi žmonijos edukacija. Kiek žinau, visiems ji svarbi. Ar bent turėtų būti svarbi. Pobūviuose dažniausiai sulauki kreivokų žvilgsnių, kai pasakai, jog dirbi šioje srityje. O jei atvirai, dažniausiai į juos net nebūni pakviestas.
Keista, kad, išgirdę tokį mano atsaką, pašnekovai dažnai nutyla. O jei retais atvejais paklausia, „ką tiksliai darai?“, jų balse girdžiu abejingumo ir nuobodulio gaidelę. Bet jei pradedu klausinėti jų apie išsilavinimą, jie sudirgsta ir pradeda mane spausti prie sienos. Nes tai gana slidi tema. Kaip ir religija, finansai ir panašūs dalykai. Bet tai labai svarbi tema, kurią būtina nagrinėti.
Taigi, man labai rūpi žmonių edukacija. Ji tokia fundamentaliai svarbi jau vien todėl, kad nulems mūsų ateitį, kurios negalime numatyti patys. Vaikai, kurie šiemet pradeda eiti į mokyklą, į pensiją išeis jau maždaug 2065 metais. Niekas net nenumano, kaip sugebės pasikeisti pasaulis net per ateinantį penkmetį. Net ir ekspertai, kurie nuodugniai nagrinėja ir spėlioja, negali tiksliai atsakyti į šį klausimą. Ir vis dėlto mes turime mokyti ir padėti įgyti žinių bei įgūdžių tiems, kurie gyvens jau gerokai pakitusiame pasaulyje. O tai tikrai sunkus uždavinys. Bet kartu labai nenuspėjamas ir nuostabus.
Visi turėtume sutikti, kad vaikai turi milžinišką potencialą. Kalbu ypač apie milžinišką erdvę jiems kurti naujoves ir pritaikyti novatoriškus kūrybos ir sprendimų ieškojimo būdus. Tikiu, kad visi jie turi ir daugybę talentų.
Ir mes juos švaistome ganėtinai žiauriai.
Ir aš noriu kalbėti apie edukaciją ir apie kūrybiškumą. Tvirtinu, kad kūrybiškumas edukacijai yra ne ką mažiau svarbus nei raštingumas ir kiti dėmenys. Ir mes turime tam skirti tokią pat didelę svarbą.
Girdėjau puikią istoriją – apie nedidelę mergaitę, kuri piešė dailės pamokoje. Ji sėdėjo klasės gale ir ramiai sau paišė, mokytoja sakė, kad ji retai klausydavosi mokytojų, jai sunkiai sekėsi telkti dėmesį į tai, kas dėstoma. Ir tai buvo pirmas kartas, kai mergaitė klausėsi. Mokytoja buvo sužavėta. Ji priėjo ir paklausė mergaitės: „Ką pieši? Toji atsakė, kad Dievą. Mokytoja nusistebėjo: „Bet juk niekas nežino, kaip Jis atrodo.“ Mergaitė patikino, kad po minutėlės sužinos.
Mano sūnus, būdamas ketverių, gavo vaidmenį kino filme. Kino juostoje buvo scena, kur trys berniukai turėjo pavaizduoti Tris karalius, nešančius dovanas naujagimiui. Mano sūnui nereikėjo kalbėti, jis turėjo būti tiesiog vaikas toje scenoje. Bet staiga trys maži berniukai iš rankšluosčių pasidarė turbanus ir bandė pavaizduoti tuos karalius ir prakalbėti, nors jiems nebuvo duotas tekstas. Vienas pasakė: „Štai jums auksas.“ Kitas: „Štai jums mira.“ O trečiasis padavė dėžutę ir tarė: „Frenkis tai atsiuntė.“
Ką bendro turi visi šie vaikai? Tai, kad jie, jei jiems nieks neduoda instrukcijos, patys imsis iniciatyvos ir rizikuos, elgsis taip, kaip jiems atrodo, kad reikėtų. Jie nebijo klysti. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad klysti ir būti kūrybingam yra vienas kito sinonimai. Bet žinau: jei būsi paruoštas tik teisingam keliui ir nuolat vengsi net menkiausio nuokrypio ir vengsi klaidų, niekada nenuveiksi ir neišgalvosi nieko originalaus. Didžioji dauguma vaikų praranda šią savybę užaugdami. Suaugusieji paniškai bijo prašauti, suklysti. Mes kuriame verslą, organizacijas, besivadovaudami šiuo principu. Mes stigmatizuojame klaidas.
Ir mes valdome nacionalinę edukacinę sistemą, kurioje klaidos yra baisiausias dalykas, kuris gali nutikti. Viso to rezultatas toks, kad mes mokome vaikus išaugti iš savo kūrybiškumo kaip iš kokio vaikiško megztinio.
Picasso kartą pasakė, jog kiekvienas vaikas gimsta menininku. Problema, kad retas juo pasilieka užaugęs. Aš aistringai jam antrinu ir tikiu, kad mūsų sistemoje ne puoselėjame, o naikiname turimas kūrybiškumo šaknis. Kodėl?
Neseniai su šeima persikraustėme į naują vietą. Sužinojau, kad ten yra gimęs Šekspyro tėvas. Ar tai nestebina? Mane nustebino. Niekada nebuvau susimąstęs apie tokį paprastą faktą, kaip kad Šekspyras turėjo tėvus. Kai galvojame apie šį garsų rašytoją, neįsivaizduojame jo kaip žaidžiančio, išdykaujančio vaiko. Septynerių metų Šekspyras? Niekada apie tai nepagalvojau. Bet buvo laikas, kai jam buvo septyneri. Ir jis buvo kažkieno mokinys, kažkas jį supažindino su raidėmis, literatūra. Kaip keista. Prieš akis išnyra tėtis, liepiantis Šekspyrui eiti miegoti, padėti pieštuką ir nesigadinti akių. Arba gal jis buvo baramas už svajojimą ir tokį poetizuotą kalbėjimo būdą?
Buvo keista atsikraustyti iš Anglijos į Jungtines Amerikos Valstijas. Bet dar keisčiau buvo pripažinti, kad absoliučiai visos pasaulio šalys naudojasi ta pačia edukacine hierarchija. Pačiame viršuje puikuojasi matematika ir kalbos, viduryje plaukioja humanitariniai mokslai, o pačioje apačioje pasirodo ir menai. Ir nepaisant kai kurių valstybių bandymų reformuoti švietimo sistemą, tokia tvarka galioja absoliučiai visur. Ten, kur nors kiek puoselėjami menai, dailei ir muzikai yra skiriama daugiau dėmesio nei šokiams ir dramai. Neegzistuoja nė vienos švietimo sistemos, kuri kiekvieną dieną mokytų vaikus šokti taip, kaip dabar moko matematikos. Kodėl ne? Man tai atrodo svarbu. Tikiu, kad matematika labai svarbi, kas be ko, bet šokiai – taip pat. Vaikai šoka kiekvieną savo laisvą minutę, jei tik jiems leidžiama. Visi mes savotiškai šokame. Juk turime kūnus, ar ne?
Vaikams augant mes pradedame lavinti vien jų galvas. Ir tai – tik vieną jų dalį. Jei būtum prašalaitis iš svetimos planetos ir lankytumeisi Žemėje, paklaustum, kam reikalinga švietimo sistema, privalomasis mokymas. Greičiausiai išgirstum ilgų samprotavimų apie tai, kaip tai reikšminga, ir galiausiai išvadą, kad ruošiami tie, kurie mokys ateinančias kartas. Ypač profesoriai, kurie dėstys ir ugdys jaunuomenę. Kad ir kaip gerbčiau ir vertinčiau dėstytojus, manau, kad neturime už jų laikytis kaip už vienintelio likusio šiaudo. Jie tiesiog pasirinko tokį gyvenimo kelią. Ir dauguma jų yra labai įdomūs. Man kartais atrodo, kad jie gyvena savo galvose, o jų kūnas – transporto priemonė, vežanti galvą iš vienos vietos į kitą.
Mūsų švietimo sistema labiausiai apima akademinius gebėjimus. Ir tam yra priežastis. Pasaulyje visuomeninės švietimo sistemos susiformavo maždaug XIX amžiuje. Ir jos tarnavo industrializacijos poreikiams. Taigi, hierarchija įsišaknijo ties dviem idėjomis: viršutines, aukščiausias pozicijas užima patys naudingiausi dalykai. Tokie, kurie padės specialybei, darbui rasti ir užsidirbti pragyvenimui. Tėvai savo vaikam vis kartoja: „Mokykis ne muzikos, o svarbesnių dalykų. Juk muzikantu nebūsi.“ Bet tokie gero linkintys komentarai yra iš esmės klaidingi. Visą pasaulį yra prarijusi revoliucija.
Taip pat akademiniai sugebėjimai, kurie dažniausiai nulemia mūsų inteligencijos suvokimą, kadangi universitetai sukūrė sau palankią sistemą pagal numatytą modelį. Visa mokyklinė švietimo sistema tarnauja šiam modeliui. Mokykla yra tarsi užsitęsęs įėjimas į universitetinį pasaulį. Galiausiai daugybė nuostabių, genialių ir talentingų vaikų mano, kad yra niekam tikę, nes jų sugebėjimai nėra vertinami atitinkamai, ir jiems nuolat kartojama, jog jie mokosi prastai, vadinasi, yra kvaili. Manau, kad mes negalime sau leisti prarasti tiek daug talentingų jaunų žmonių.
Pasak UNESCO, per ateinančius tris dešimtmečius didesnis žmonių skaičius įgaus išsilavinimą, nei skaičiuojant nuo visa ko pradžios ligi dabar. Ir staiga moksliniai laipsniai ir diplomai nelabai ką reiškia. Argi ne? Kai aš buvau studentas, vyravo logika, jog turi diplomą – turi darbą. Jei neturėjai darbo, tai tik todėl, kad jo nenorėjai. Bet dabar išsilavinimą įgavę asmenys dažnai grįžta namo ir sėda žaisti videožaidimų, nes darbdaviams diplomo nebeužtenka. Ir tai reiškia, jog visa švietimo sistema yra suklerusi ir dreba mums po kojomis. Mes turime apsvarstyti radikalius pokyčius švietimo sistemoje ir savo požiūryje į išsilavinimą, inteligenciją.
Apie protą žinome tris dalykus. Pirmiausia – jis daugialypis. Apie pasaulį mes mąstome taip, kaip gebame jį patirti. Mes patiriame jį vizualiai stebėdami, girdėdami, jausdami. Mes mąstome apie pasaulį abstrakčiai, per judesį.
Antra, protas dinamiškas. Jei panagrinėtume sąveiką tarp žmogaus smegenų ir to, ką išgirdome vakar paskaitose ar darbe, jis labai interaktyvus. Smegenys nėra padalintos į visai atskirus skyrius (žvelgiant ne iš biologinės pusės). Kūrybiškumas, kurį aš apibūdinčiau kaip originalių bei vertingų idėjų turėjimą, dažniausiai ateina matant pasaulį iš labai skirtingų pusių, aspektų.
Smegenyse esti nervų šaka corpus callosum, kuri jungia abu pusrutulius. Įdomu, kad moterų ji storesnė, tvirtesnė. Tai vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl moterims lengviau pavyksta užsiimti daugybę dalykų vienu metu. Tiesiog įdomus faktas.
Trečia, protas atskiras, aiškus, ir individualus. Šiuo metu rašau knygą, pavadintą „Epifanija“, kurioje pateikiu interviu rinkinį su žmonėmis, kurie atrado ir atskleidė savo talentą. Mane jie šitaip žavi. Pavyzdžiui, moteris Gillian Lynne. Ar esate ją girdėję? Jos darbus dauguma tikrai žinote. Ji choreografė, kuri pastatė garsiąsias „Kates“ ir „Operos fantomą“. Aš jos klausiau, kaip ji tapo šokėja. Man tai atrodė itin įdomu. Paaiškėjo, kad mokykloje jai sekėsi labai prastai, mokytojai laikė ją beviltiška. Jie net rašė laiškus jos tėvams, teigdami, jog jai gali būti tam tikrų mokymosi sutrikimų. Jai nesisekė sutelkti dėmesio, susikoncentruoti. Dabar jai būtų nustatytas ADHD (dėmesio išlaikymo sutrikimas, kuris dabar labai paplitęs). Bet tai buvo trečiajame dešimtmetyje, ir toks dalykas neegzistavo. Žmonės nemanė, kad gali juo sirgti. Gillian lankėsi pas specialistus, kurie kalbėdavosi su jos mama, o ji tiesiog dvidešimt minučių sėdėdavo ir išsigandusi klausydavosi. Ji pertraukinėdavo kitus kalbančius vaikus, nuolat vėluodavo atlikti namų darbus ir pan. Jai buvo aštuoneri. Vienas specialistas paprašė jos išeiti ir kalbėjosi su jos mama privačiai, kol mergaitė laukė koridoriuje. Išeidamas jis įjungė muziką. Ir kai jie grįžo, jis paragino mergaitės mamą įsižiūrėti į savo dukrą. Ji judėjo pagal muziką, ji šoko. Jis pasakė: „Ponia, jūsų dukra neserga. Ji šokėja. Tiesiog leiskite ją į šokių mokyklą.“ Moteris taip ir padarė. Mergaitė buvo labai laiminga sutikusi galybę žmonių, kurie lygiai taip pat kaip ir ji negalėjo išsėdėti vienoje vietoje. Ji sutiko žmonių, kurie turėjo judėti, kad mąstytų. Ji padarė pritrenkiančią karjerą ir užsidirbo milijonus.
Kitas specialistas būtų tiesiog išrašęs medikamentų ir paraginęs ją nusiraminti.
Tikiu, kad mes turime rekonstruoti savo požiūrį į žmonių galią ir pajėgumą, to turtingumą ir vertę. Mūsų dabartinė švietimo sistema užminuoja mūsų protus ir visą pasaulį paverčia tetrio žaidimu, kuriame turime tvarkingai sudėlioti vieną detalę prie kitos, nepaliekant tarpų. Ateityje tokie įgūdžiai mums nebebus naudingi. Mes turime keisti švietimo sistemą ir paruošti vaikus tokiam pasauliui, kuriame jie gyvens.
Jonas Salkas yra pasakęs: „Jei visi vabzdžiai per ateinančius penkiasdešimt metų išnyktų, ateitų pasaulio pabaiga. Jei išnyktų žmonija – pasaulis klestėtų.“ Ir jis teisus.
Gal mes patys ir nematysim ateities, bet mūsų vaikai matys. Ir mūsų darbas yra padėti jiems iš visa ko išspausti kai ką nuostabaus.
Pagal www.ted.com parengė Dominyka Navickaitė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą