TIK LAIMINGA ŠEIMA GALI UGDYTI LAIMINGĄ VAIKĄ…

Šiandienis ankstyvas vaikų ugdymas yra disharmoniškas, nes yra intelektualus – ugdo intelektą ir visai neugdo asmenybės emocijų. (Gal todėl šiandiena daugėja šizoidinių sutrikimų?!) Mūsų visuomenė skatina emocijas užgniaužti: nejausti, neverkti, nedejuoti – auginti susitvardantį, kryptingą, sėkmingą žmogų (tai gali būti emociškai atsilikusių žmonių visuomenės kūrimas). Emociškai nebrandūs žmonės nebesugeba sukurti savo vertybinės sistemos, ir kurti emocinių santykių apskritai.

Apskritai žvelgiant, visa pedagogikos sfera – viena didžiausių naujausių laikų mitologijų. Geriausia, ką gali padaryti tėvai – būti laimingi. Tada jie užaugins laimingus vaikus. Pedagoginis tėvų darbas primena chemikalus darže: auga geriau, piktžolių mažiau, bet skonis prastas, o kartais net nuodingas.

Kokios sąlygos reikalingos vaikui augti? Meilė. Kol vaikas mažas – rūpestis, dėmesys. Kai paauga – emocinis palaikymas atsitraukus, leidžiant pačiam siekti tikslų, judėti pirmyn. Ne nurinkti ir keiksnoti akmenis ant vaiko kelio, o paguosti, nuraminti. Nereikėtų nurinkti visų rąstų, akmenų, spyglių ir šiaudų, paslėpti aštrių kampų, nes kiekvieną kartą, stengdamiesi apsaugoti vaiką nuo galimų klaidų ir pavojų, mes pakenkiame jo asmenybei, nes nutęsiame vaikystę iki infantilizmo.

Ieškoti, mokytis ir neprisiimti Dievo vaidmens sau, neidealizuoti nei knygų, nei tradicijų, nei žmonių, kad netektų nusivilti.

(Iš J. Lūžaitės-Kajėnienės išversto pokalbio su dvasininku, psichologu, rašytoju, dėstytoju Andrejumi Lorgusu (Kelionė su Bernardinai.lt. 31 Nr.)

xxx

Perskaičiau, kaip ir kitame puslapyje esantį tekstą Janusz‘as Korczak‘as „Vaikų karalius“. Susipynė mintys, nors, atrodo, nieko naujo neradau, bet parašytas ir perskaitytas tekstas veikia kažkaip kitaip, negu išsakytas žodis (gal todėl, kad tai daugiau monologas, o ne pokalbis).

Į „pokalbį“ mintimis įsijungiau tik kitą dieną spanguoliaudama. Man dažniausiai apmąstymai ateina veikiant ką nors monotoniško, paprasto, kai nereikia galvoti, spręsti, ieškoti išeičių. Pirmiausia pasidžiaugiau mintimi, kad tik laiminga šeima gali ugdyti laimingą vaiką. Šią mintį, žiūrėdama šiek tiek iš kito taško, primygtinai išsakinėjau besimokydama Pedagoginiame institute, kad, kai auklėtojai gera, kai auklėtoja laiminga – gera ir vaikams, vaikai irgi laimingi, netgi nieko nemokant, neveikiant, tik gyvenant su jais, matant ir girdint juos. Prieš tą daugelį metų gerbiama, „laipsniuota“ dėstytoja mane išvadino „svaičiojančia ponia“, į ką atsakiau – galbūt Jūs pakeisite nuomonę po keleto ar daugiau metų, įsitikinsite, kad aš teisi…

Po to apie tai rašiau. Tada jau daug kas man pritarė, bet kai kas ir kritikavo, kad rūpinuosi tik savimi, o ne vaikų gerove. Bet aš jau buvau tikra savo įsitikinimuose ir kūriausi santykius su vaikais ir jų šeimomis tokius, kad mums būtų kartu gera augti, ugdytis, patirti, ir netgi nieko papildomo neveikiant. Tiesiog mokant savo pavyzdžiu, savo gyvenimu, spinduliuojant gėrį, laimę, džiaugsmą. Kartu su šeimomis „savaime“ ugdome pozityviai nusiteikusius vaikus, kurie šiandien gal nėra visai tokie, kokių mes norėtume, bet mūsų laimingas gyvenimas (kad ir kaip tai iššaukiančiai skambėtų) duoda ir duos vaisius (buvusieji apie tai kalba, prisimena, kai aplanko Rugsėjo 1-ąją, per Mokytojo dieną ar tiesiog vasarą sodyboje). Ir nuo to mano laimė tik dar labiau auga, vadinasi, dabartiniai vaikai irgi jos gauna daugiau.

Norėčiau, kad taip būtų ir su mūsų šeimomis. Noriu matyti laimingas šeimas, noriu, kad jos patikėtų mano patirtimi ir geranoriškumu, kad ugdytumės, gyventume kartu, kad kartu spręstume problemas, kartu džiaugtumės ir ieškotume, kartu skaitytume ir aptarinėtume.

Ir dar. 100 % sutinku su dar viena Andrejaus Lorguso išsakyta mintimi, kad neidealizuotume nei žmonių, nei knygų, nei tradicijų. Nuo savęs. Pridurčiau – nei pamokančių televizijos laidų, nei pedagogų-psichologų patarimų, nei mokslinių išvadų, nei kažkieno patirčių… Gyvenimas nestovi vietoje. Viskas kinta.  Ir žmonės (šeimos, vaikai) visi skirtingi, ir patirtys skirtingos. Todėl, manau, turime patys išgyventi savo klaidas ir paklydimus kartu su vaikais (kad ir jie išgyventų), kad galėtume tobulėti, keistis, turtėti dvasiškai. Tik patys galime kurti savo laimingus gyvenimus (nors laimės samprata kiekvienam irgi kita).

Aš laiminga, kai bendrauju su man artimais, mylimais, laimingais (kartais ir ne) žmonėmis. Kai bendrauju, komunikuoju, aš augu, aš formuojuosi, auga mano gyvenimo džiaugsmas, kurį galiu perduoti, perlieti savo ugdytiniams ir jų šeimoms.

Negailėkime vieni kitiems malonių žodžių, šypsenų, pasidomėkime savijautomis, nuotaikomis, palinkėkime geros dienelės. Tas paprastas išsakytas gėris pasiliks ir su Jumis visai dienai, galbūt išaugs ir visam gyvenimui.

ZITA ŽALAITĖ