Su vyresnėliu, kai jis buvo vienas, viskas vyko laiku, savaime, lyg natūraliai, lyg pagal poreikį. Čia knygeles vartom, čia jau spalvom pradeda domėtis, štai jau skaičiuojam kartu iki dešimties, o štai jau jis pats iš darželio parsineša inilika, dylika, sesinilika, sepnilika… Laikas pagauna ir neša mus visus pažinimo upe – smagu!
Pažymim vokus, kad būtų aišku, kur kokios spalvos namučiai.
Sumaišom lapelius ir galim jau klausti: parodyk geltoną? O dabar kur ją dėsim? ir t.t. … Žinoma, pasitaiko klaidų, tokiu atveju ramiai pataisom, parodom ir darbuojamės toliau.
BET, perspėju, nusiteikite žaidimo variacijoms 🙂 jos nebūtinai bus tokios, kurios jums patiks, kurios naudingos ar pan. Čia aš jau leidžiu reikštis vaiko iniciatyvai.
Štai, sėdim, dėliojam, Mažėlis pagriebia žirkles. Noriu griebti jas ir bėgti toli, slėpti, kad nematytų, nepasiektų… bet įkvepiu giliau ir sėdžiu kur sėdėjusi, klausiu ar nori karpyti (nors gebėjimų dar nėra, savisauga šioj srity irgi neveikia…). Žinoma!
Padedu paimti žirkles, dviem rankutėm atidaro jas, liepia man dėti popierėlį, kerpa. Prismulkinom…
Jau kaip ir pabaiga, bet dar ne. Ne? Ne!
Trečias spalvų mokymosi etapas – popierėliai įgyja sparnus ir lekia laisvi, nevaržomi po visą kambarį. Pradžioj nelabai drąsiai, bet įgaudami pagreitį ir smagumą, nukloja visas grindis.
Va dabar jau viskas 🙂
Tvarkymosi darbas neįskaičiuojamas į šitą smagumą, tačiau teko užsiimti ir šia veikla. Juk šie įgūdžiai šiaip sau neatsiranda, tad jei jau mokomės, linksminamės, tai dar ir susitvarkykim.
Palikti komentarą