…O labiausiai plaukai šiaušiasi pagalvojus apie savaitinius darželius, kur vaikai be tėvų būna savaitę. Tokius tėvus sodinčiau į kalėjimą…
Kai buvau mažas, mama mane nuvedė pas nervų daktarą. Šis su specialiu plaktuku trenkė man į kelėną, koja kaip mat šovė į priekį. Tada daktaras paklausė:
– Ar nori eit į darželį?
Tada aš jam atsakiau piktai:
– Neisiu į darželį, neisiu į mokyklą, neisiu ir į kariuomenę!
Daktaras: – Ooo, šitam vaikui reikės išrašyti mikstūros.
Tai buvo mano pirmasis pasisakymas prieš sistemą. O buvo vos ketveri.
Pasirodo darželį lankyti pradėjau 4 metų. Laimė, kad ten pat dirbo ir mama. Lankymas truko pusę metų. Mums pasisekė, turėjom kaimynę, kuri mus ėmė prižiūrėt, o vėliau babytė ėmėsi šios atsakomybės.
Dar ir šiandien, labai gerai pamenu tą nemalonią patirtį. Aš taip nenorėjau eiti į darželį, bet privalėjau, kito pasirinkimo mano tėvai greičiausiai jau neturėjo. Mane vedė tą dieną, o aš verkiau pamatęs kur mane veda, kibausi kur galėdamas, kad tik ten manęs nenuvestų. Mintis apie darželį mane vedė iš proto. Ir sėdėjau aš grupėje visas susijaudinęs, kad va tuoj mane čia paliks su man nežinomais žmonėmis, mama išeis, o kas tada? O kas tada?! Dabar žinau, kad tai buvo baimė. Baimė likt be tų, kurie man yra gyvybiškai svarbiausi mano gyvenime, tų, kurie patenkina mano fizinius, emocinius poreikius. Bet šios įstaigos specialistai sugebėjo mano dėmesį patraukti įvairiais žaislais, sudominti ir jučiom nejučiom – aš jau darželyje.
Ką atsimenu iš darželio laikų, tai grupioko Giedriaus spuoguotą užpakalį ir tai, kad kai mus paguldydavo pietų miego, mes lipdavom iš savo lovų ir grindimis eidavom pas kitus grupiokus, slampinėdavom. Ir čia kartą buvau pagautas po grupiokės lova. Mane nubaudė. Dar atsimenu ir tai, kad reikėjo prikakoti į degtukų dėžutę, kad patikrintų ar turiu kirminų ir po to mums davė dideles geltonas tabletes. Ne daug atsiminimų. Ir ne jie čia svarbiausi.
Viena mamytė pasiūlė pakalbėt apie vaikų darželius arba kodėl mes vaikus vedame į darželį. Ką mums siūlo sistema ir kokios alternatyvos. Ką gauna ir ką praranda vaikas darželyje. Kam jis reikalingas? Vaikui ar tėvams? O gal sistemai?
Šiais skubėjimo, karjeros siekimo, bandymo išgyventi arba gyventi gerai ir vartojiškos sąmonės laikais šeimos, turinčios vaikų, vienaip ar kitaip priverstos savo vaikus patikėti darželiams ir juos auklėti ten. Retas senelis ar močiutė benori apsiimti šios atsakomybės už vaikų vaikus, o ir patys jau gana pavargę ir neramūs, neturintys kantrybės, kas itin reikalinga auklėjant mažylį. Ir čia prasideda problemos tiek tėvams, o ypač vaikučiui, kuriam iki 5-9 metų itin reikalinga tėvų meilė ir šiluma, buvimas kartu. Ėjimą į darželį, kur lieki vienas be tėvų, galima prilyginti vaiko saugumo praradimui, todėl dažnas vaikas taip nenori eiti į darželį ir labai retas tėvas suvokia kokia žala gali būti padaryta, retas imasi veiksmų, atsisako darželio idėjos, bent jau kuriam laikui ir pasistengia tenkinti vaiko poreikius pats, kurie yra be galo svarbūs tolimesnei vaiko raidai.
Tai nebus kaltinimas. Nekaltinu sistemos, nekaltinu žmonių joje dirbančių. Nekaltinu ir tėvų. Neturiu teisės ir to nesiekiu. Tik dėstau savo nuomonę. Ačiū už supratimą.
Svarstau, nuo kurio galo čia pradėjus. Taigi, kodėl mes, tėvai vedame vaikus į darželį? Atsakymas paprastas – mes neturim laiko užsiimti vaikais, mums svarbiau „duoną uždirbti“, siekti karjeros ir panašiai. Tokia tiesa – mes turim kur kas svarbesnių reikalų, nei vaiko ugdymas. Ir tai nėra netikėta, nes sistema, kurioje mes gyvename to ir siekia, kad vaikų auklėjimą patikėtume jiems. Nes čia ir yra būtent ta terpė, pradžia to, kai individas pradeda tapti dauguma, minia. Ir aš visai dėl to neabejoju. Valstybinėse mokymo įstaigose yra konvejerio principas ir jeigu šeimos vertybės nėra pakankamai stiprios, iš konvejerio išeina žmogelis, kuris jau, tam tikrame lygmenyje, yra paruoštas būti kaip visi. Bet tolimesnį darbą pasiruošusi atlikti mokykla. Aš puikiai suprantu, kad tai skaityti gali būti ne itin malonu ir galimai kils pasipriešinimo banga, bet tokia yra kaina kai mes savo gyvenimą gyvename nesąmoningai, automatu. O sistema to tik ir nori – mumis „pasirūpinti“. Dažnai girdžiu tokius pasakymus: „lankiau tą darželį ir mokyklą ir nieko, užaugau normalus žmogus“. Viskas puiku. Labai gerai. Bet mes nežinom, nepatyrėm ką reiškia augti nenormaliu, kai tu esi saugus, gauni pakankamai dėmesio iš tėvų, galimybę augti individualia asmenybe, kai tėvai aukoja save, pasirūpina savo augimu, tobulėjimu, o tada ir vaikui padeda tame. Kai esi gerbiamas nuo mažens, o ne ujamas, kaip dažnai galima matyt. Deja. Ir tai matome. Ypač tėvų santykiuose su sūnumis.
Taigi, ką mes matome? Tėvai tapo tais, kurie vaikus „padaro“ , o tada atiduoda močiutėms, tada darželiui, mokyklai ir kaip sako Vaidas Arvasevičius, tik vaikas sulaukia 16 -18 metų ir jau yra suformuotas, staiga tėvai ima ir atsibunda, ima dalyvauti vaiko gyvenime, kai vaikui to jau nebereikia. Tada prasideda konfliktai. Vaikas perduoda žinią „O kur tu buvai ankščiau, kai man tavęs taip reikėjo?“ Taip, dauguma tėvų taip elgiasi, jie tiesiog vaikus palieka, o patys kuria finansinę „gerovę“. Ne finansinė gerovė vaikui rūpi, čia jau tikrai. Vaikas nori jaustis saugus, o tai jis jaučia tada, kai tėvai dovanoja jam dėmesį, juo rūpinasi, myli. Idealu kai tėvas užsiima tą gerovę kurdamas ir nereiškia, kad ta finansinė gerovė nereikalinga. Bet kai abu tėvai kuria finansinę gerovę tuo metu, kai jie yra gyvybiškai svarbūs jam, čia jau iškreipta. Ir deja, taip yra daugumoje šeimų. Bet tai nėra smerkimas ar menkinimas tų, kuriems taip gyvenime pavyksta. Viskas yra puikiai suprantama, kodėl mes esame ten, kur esame. Bet klausimas yra kitas: Ar mes galime pasikeisti? Pažvelgti kitaip? Ar turim noro? Ar mes norime rinktis kitaip?
Taip jau nutiko, kad gyvename toje iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur nenormalu tapo norma, o tai kas normalu, sveika, vadinama nenormaliu. Ir susigaudyk žmogau! Visgi įmanoma, jei žmogus stengiasi tobulėti, tai yra siekia būti sąmoningu žmogumi. O tada ir sprendimai yra sąmoningi. Galų gale, kai tėvai yra augantys ir šeimoje yra formuojamos vertybės, tai jokia sistema, joks darželis ar mokykla tų vertybių nenulauš. Supraskim, tai nėra kompanija prieš visus valstybinius darželius. Kalbu daugiau apie sistemą, kuri diegia savo programas darželiuose. Laimė, kad darželiuose randasi Auklių, kurios pačios yra augančios asmenybės, domisi vaikų psichologija, stengiasi pažint vaikus ir jiems padėt, ko negeba tėvai. Tokios veikia sistemoje, bet nėra sistemos dalis, myli tuos vaikučius. Belieka įsivaizduoti mamą su 15-20 vaikų. Auklei tenka toks vaidmuo. Tas 6 valandas per dieną ar daugiau ji tampa mama. Ir tik visiškai atsidavęs, mylintis gali apsiimt tokią pareigą ir ją atlikti, bet tai retas egzempliorius. Labai retas. Daugiausia mes matom Metodiką, programas ir jomis sekančias aukles, kurios tiesiog dirba savo darbą, suteikia paslaugą.
Kad nesusidarytų įspūdis, jog valstybiniuose darželiuose matau tik negatyvą, galiu paminėt ir keletą teigiamų dalykų, bet jie visgi nesuteikia atsvaros. Kai kuriems vaikams patinka eiti į darželį, nes jie ten susiranda draugų, bendraamžių su kuriais jie gali pažaisti ir ten radę veiklos galimai pasijaučia saugūs. Išties vaikams darželis patinka ko gero tik dėl to, kad jie čia gali žaisti, kai su jais žaidžia. Bet kiek efektyvus yra buvimas nuolatos su bendraamžiais, čia didelis klausimas. Didesnį privalumą matau kai daugiabučių kiemuose susirenka įvairaus amžiaus vaikai. Čia jaunėliai gali nemažai iš vyresniųjų pasimokyti. Tos amžiaus grupės darželiuose yra didžiulė spraga mano manymu. Tad tokių ryškių privalumų kol kas nelabai įžvelgiu iš savo pozicijos, iš savo esamo sąmoningumo pozicijos.
Maistas -tai vienas iš svarbiausių sveiko, sąmoningo gyvenimo ingridientų. Koks jis darželiuose? Toks jausmas, kad jis per pastaruosius 25 metus nepasikeitė. „Subalansuotas maistas“. Apie kokybę net nekalbu ir net nebandysiu gilintis, nes čia aišku kaip dieną. Jeigu darželiuose duodamos dešrelės, arba mėsa su bulvėmis, apie kokią mitybą čia galima kalbėt.
Ligos. Turbūt lankantys darželius vaikai serga bent penkis kartus dažniau nei tie, kurie nesilanko jame. Kalbėjau ne su vienu tėveliu, kurių vaikai lanko darželius. Vaikas nuolat serga. Ir kaip nuolat sergant galima stiprėt? Žinoma, čia yra dar keletas niuansų, kodėl vaikai tokie silpni ir nuolat serga. Gi tarp tų visų vaikų, kurie lanko darželį, būna ir nesergančių. Čia jau reikėtų pajungti kitas temas, kaip Skiepai, šeimos mityba, gyvenimo būdas ir kaip jie susirgus gydosi. Bet faktas tas, kad darželis yra terpė, kur galima užsikrėsti įvairiomis ligomis. Tai nėra vienareikšmiškai blogai. Pvz: Susirgus ir savo jėgomis pasveikus, mes įgyjame imunitetą tai ligai, tai tolygu skiepui. Bet noriu pabrėžti „savo jėgomis pasveikus“. Deja, tėvai dažniausia gydo lašiukais, antibiotikais ir tt. Todėl vaikai vėl ir vėl serga. O kai vėl ir vėl sergi, nėra kaip stiprėti.
Miegas, poilsis. Kaip ten darželyje? Vaikai pavalgo pietus ir vietoj to, kad eitų užsiimti aktyvia veikla, jie guldomi pietų miego.Gal geriau valgytų pamiegoję? Arba po valgių eitų užsiimt aktyvesne veikla, lauke pažaist ir tik tada miegot.
O kaip ta būsena? Patiriamas stresas, čia belieka tik įsivaizduot, ką jaučia vaikas, kai mato, kad tėvas jį palieka vieną, verkiantį, neramų, bijantį. Vaikas, kuris neturi nuovokos, kas yra laikas, kas yra „greitai grįšiu“, vaikai kaip joks suaugęs sugeba būti akimirkoje „čia ir dabar“, o dabar mane tėvai palieka čia ir man atrodo, kad tai tęsis amžinai. Todėl aš jaučiuosi lyg mane paliktų visam. Man baisu vien nuo tos minties.
O labiausiai plaukai šiaušiasi pagalvojus apie savaitinius darželius, kur vaikai be tėvų būna savaitę. Tokius tėvus sodinčiau į kalėjimą.
Žinoma, joks darželis neatstos savos aplinkos, tėvų, kurie su vaiku užsiima, gamtos ir laisvės, o svarbiausia saugumo jausmo. Bet įsisukęs išlikimo verpetuose dėl ateities, dažnas tėvas aukoja savo vaikus, žinoma tikėdamas ir vildamasis, kad ta institucija vaiką praturtins, o dažniausiai retas ir susimąsto apie tai, tiesiog veda nes tai visuomenės priimta norma, „visi ir aš“.
Pabaigai tiesiog norisi visiems būsimiems ir esamiems tėveliams palinkėti pažinti save, nes tik čia įmanoma pradžia į vaiko pažinimą. Tobulėkim, užsiimkit mylima veikla, gyvenkim švarų, be alkoholio, kitų svaigalų, gyvenimą. Nekovokim su stresu, o ieškokim jo priežasčių. Būkim save realizuojančiais žmonėmis, čia gali būti raktas, kuris jums suteiks gyvenime daugiau laisvės, kurią galima bus panaudot tinkamai susilaukus vaikučių. Čia ir galimybė auginti savo vaiką, suteikti jam saugumą, globą, meilę ir šilumą, kas tolimesniame gyvenime vaikui itin pasitarnaus. Be galo gerbiu visas šeimas ir mamytes, kurios visgi sugeba suvokt tikrąją tėvų pareigą prieš vaikus ir jos imasi. Tarnystė vaikui, neprarandant savęs. Vaikai laimingi būdami kartu su tėvais. O sulaukus 4, 5 metukų jau galima pagalvot ir apie įstaigas, kur vaikas gaus papildomą pagalbą einant savo gyvenimo keliu. Na, o tėveliai, kuriems rodosi, kad darželis vienintelė vieta, kur galima vaiką atiduot, linkiu surast išties gerą darželį ir pasistengti, kad vaikas patirtų kuo mažesnį trūkumą likęs ten.
Turėtų būt aiškiau, kodėl vaikai taip nenori eiti į darželį. Darželyje nėra to, kas jiems yra svarbiausia. Linkiu išgirsti kas jūsų vaikui yra svarbiausia.
Straipsnį parengė Mindaugas Šerna
Palikti komentarą