Kai galvoji apie Mokyklą plačiąja prasme, išskiri joje garsaus filmo „Švilpiko diena“ siužeto liniją – kiekvienas rytas herojui prasideda kaip vakarykštė, kurios kartotę gali nutraukti tik netikėtas ir būtinai šviesus jo pasielgimas. Taip ir Mokykloje: ateina naujas švietimo ministras, susipažįsta su „medžiagos turiniu“, pademonstruoja direktyvinius gebėjimus ir… ateina kitas ministras. Ir litanija kartojasi. Bet, pasirodo, šiame išskaičiavime bus palikta klaida – dvidešimt pirmą rugsėjį mokykloje sutinkanti Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytoja ekspertė Jūratė LITVINAITĖ sako, kad nauji nurodymai gimsta šalia buvusių, kad jų vis daugėja.
– Juntu brežnevizmą, grįžtantį visa jėga. Kai pradėjau dirbti mokykloje, galvojau, Dieve mano, radau geriausią vietą žemėje. Čia gali fantazuoti, kurti, uždegti kūrybai vaikus, o šiandien kuo toliau, tuo labiau akivaizdu, kad daugėja imitacijos ir, kas yra baisiausia, į švietimo sistemą pamažu grįžta aiški nepajudinama hierarchija. Toji piramidinė sistema, manau, labiausiai ir kenkia mūsų švietimui. Profesorius Rimantas Želvys, rengęs pranešimą apie švietimo raidą Nepriklausomybės metais, sako, kad 1990-1995 metais Lietuva buvo nuėjusi ieškojimų keliu, o dabar mūsų švietimas skęsta normatyvų, direktyvų, aktų, nurodymų vandenyne. Sakysim, kažkas sumeta, kad kokybiškam ugdymui būtinos tokios ir tokios sąlygos, ir pasiunčia jų sąrašus mokykloms: verskis per galvą, bet normas įgyvendink, antraip būsi nubaustas. Pavyzdžiui, kasmet reikalaujama pedagogo metinės veiklos savianalizės, kur jis, be kita ko, turi pateikti klasifikuotą perskaitytų knygų sąrašą ir net atpasakoti pokalbių su kolegomis turinį…
– Juokaujate.
– Nė kiek. Prisimenu, vienais metais ugdymo plane mums buvo liepta parašyti kiekvieno mokinio charakteristiką. Tuomet istorijos mokiau apie tris šimtus vaikų, tad per dešimt rugsėjo dienų teko apibrėžti, kokie kiekvieno jų gebėjimai, pasiekimai ir pan. Raštai tampa kone vieninteliu įrodymu, kad tu dirbi; jie – tavo darbo kokybės įrodymas ir argumentas, kaip Brežnevo laikais. Jie gramzdina į biurokratiją ir stagnaciją, mokytojui vis mažiau paliekama laiko dirbti kūrybiškai, mėgautis savo darbu, bendrauti su mokiniais.
– Jaučiate apmaudą, kad privalomu egzaminu abiturientams tapo matematika, o ne istorija?
– Ne, tik esu susirūpinusi dėl to. Man labai gaila, kad žmonės, kurie gali priimti tokius sprendimus, nesuvokia istorijos vertės. Štai prezidentė su nerimu kalba apie informacinius karus. Štai Krašto apsaugos ministerijos skyrius išplatina informaciją, kurioje teigiama, kad pirmasis taikinys informaciniuose karuose yra Lietuvos istorija.
– Štai profesoriaus Edvardo Gudavičiaus mintis: istorija gali tapti vieninteliu ginklu, kai kiti būna atimti; užtat tas ginklas turi būti aštrus.
– Kaip gražiai pasakyta. Užtat aš ir manau, kad prezidentė, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, turėtų reaguoti į situaciją, kai Lietuvos istorija yra smarkiai nukentėjusi, – jos patrauklumas, solidumas, svoris šiandien yra labai smarkiai susvyravę Lietuvos mokykloje. Aš tebemanau, kad valstybės pagrindų egzaminas, kurio kursą sudarytų Lietuvos konstitucija, istorija, kultūra, etnografija, yra tiesiog būtinas.
– Vadinasi, jūsų vizija, kad mokykla išleistų kūrybišką aktyvų žmogų, nepasikeitė?
– Labai daug šią vasarą apie tai galvojau. Priėjau išvadą, kad mokykloje meluojama arba bandoma įskiepyti neteisingas nuostatas. Pavyzdžiui, mes sakome vaikui: tu stenkis, dirbk ir tikrai pasieksi rezultatą; na, jau kiek geriau, sakome, bet tu dar labiau pasistenk. Ir vaikas visas įsitempęs prakaituoja, drebančiom rankom stengiasi, ir vis tiek, žiūrėk, suolo kaimynas rašo už jį gražiau. Jis stengiasi iš paskutiniųjų, bet jam vis vien nesiseka; tada jis ima stresuoti, ima nepasitikėti savimi, bėgti iš pamokų, ima protestuoti, žudytis…
– Tai ką reikėtų sakyti?
– Tėvai, vesdami vaiką į mokyklą, turėtų paaiškinti, kad mokykla yra vieta, kur jis galės bandyti atverti savo galias, nes bėda ta, kad didelė dalis žmonių per savo gyvenimą taip ir nesužino, kam jie yra skirti, nes nepažadina juose slypinčios didžiulės fizinės ar psichinės energijos. Vaikas turi eiti į mokyklą žinodamas, kad ten jo laukia mokytojas, kuris padės jam atsiskleisti. Kuris sakys: pasitikrink, ką tu gali, būk drąsus. Nenusimink, jei vienur tau nepavyksta, pabandyk kitur. Mes meluojam, nes nebūtinai visuomet, kai stengiesi, tau pavyksta. Mes meluojam, kai sakom: dirbk ir sėkmė tau garantuota. Nebūtinai. Kiek daug prisimenu pirmūnų, kurie daug dirbo, bet nieko taip ir nepasiekė gyvenime, nes jie išmoko dirbti, bet neišmoko būti drąsūs. Jie neišmoko rizikuoti, kurti, neišmoko atsikirsti… Jie nuolankiai dirbo.
– O gal vaikai popinami per daug? Kai žiūri į jaunus pabėgėlius, plūstančius į Europą, jų instinkto jėgą, degančias akis, jų nuožmų pasiryžimą žūtbūt pasiekti savo, matai, kad mūsų jaunimas podraug su visa sočiąja Europa aiškiai jiems pralaimi (kol kas epizodiškai)…
– Užtat mes ir turim vaikus ruošti gyvenimui, kuriame apstu pavojų. Jų nepaklusnumą, priešgyniavimą vyresniesiems turėtume laikyti gyvenimo konfliktų pradžiamoksliu. Bet kuris vaikų psichologas paauglių maištavimą paaiškintų kaip savotišką treniruotę, grūdinimąsi būsimoms gyvenimo kovoms: jeigu jie įgunda savo poziciją apginti šeimoje, tikėtina, kad tą poziciją gebės apginti ir mokykloje, paskui ir visuomenėje. Man patinka profesoriaus Gintauto Mažeikio mintis, kad konfliktai yra tiesiog būtini: jie priverčia mus mobilizuotis ir ieškoti išeičių. Jeigu jų nebūtų mokykloje, ji taptų komforto zona, trukdytų vaikams išgyventi realias gyvenimiškas situacijas. Kur daugiau jie to galėtų mokytis? Užtat netikęs sprendimas tvarką laužančius mokinius šalinti iš mokyklos. Mums privalu išmokyti vaikus klysti, privalu padrąsinti klysti, nes jeigu neklystama, vadinasi, nieko ir nedaroma. Visi žino: kas dirba, tas klysta. Baudžiant už klaidas ugdoma kareiviška visuomenė, paklūstanti muštrui, disciplinai, bet neišlaisvinanti žmoguje tūnančių kūrybos galių.
– Ką jūs sakote? Kiek menu, nė vienas valdžios žmogus nenukentėjo dėl savo klaidų…
– (Juokiasi.) Jie tiesiog niekada nesijaučia klystantys, jie yra įtikėję savo teisumu. Švietimo ministerijoje pažįstu daug nuostabių žmonių, ir įsivaizduokit, koks jiems krūvis tenka, kai ateina ministras, kaip aš sakau, „atbulais dantim“. Apie dabartinę ministrę kol kas nieko negaliu sakyt, bet ministrų skyrimo tradicija pagal partinę liniją yra apgailėtina. Todėl sunku tikėtis, kad ministras bus, anot jūsų, degančiom akim, kad jis rizikuos ir ims naikinti švietimo sistemą graužiančias ligas, tarp jų ir tą, kurios esmę taupiai išreiškia liaudies išmintis: kuo didesnis ubagas, tuo didesniu ponu dedasi. Kalbu ne tik apie finansinę, bet ir apie dvasinę pusę, ir ne tik valdžios žmones turėdama galvoje, – arogancija, puikybė, pasipūtimas, įsitikinimas, kad vienas turi daugiau teisių, daugiau privilegijų negu kitas, sudaro prielaidas pažeminti kitą, net nepagalvojant, ar žeminamas žmogus yra pakankamai atsparus tai išgyventi. Užsieniečiai, kurie dažniau lankosi Lietuvoje, yra pastebėję gajų bajorišką sindromą, kai nepasotinta savigarba žmogaus verčia jį elgtis agresyviai, įžūliai, paniekinamai kito žmogaus atžvilgiu, o jo auka linkusi atsakyti tuo pačiu. Taip visuomenėje kuriama įtampa, kurią kaip vieną iš emigracijos motyvų mini ir išvažiuojantys lietuviai. Apskritai, kol neįsisamoninsime, kad žmogus yra pati didžiausia vertybė, tol negalėsime iš tikrųjų būti orūs ir laisvi.
Man patinka sena sena legenda, pasakojanti, kaip vieną vienuolyną ėmė smukdyti tarp jo brolių kilusi nesantaika. Kad sutaikytų brolius, vyriausiasis vienuolis labai ilgai ir labai karštai meldėsi. Vieną rytą jis jiems pranešė, kad maldoje jam apsireiškęs Kristus tarė įsikūnysiąs į vieną iš vienuolių, tik jie nežinosią, į kurį. Nuo tol broliai vienas su kitu ėmė elgtis kaip su Kristumi, ir vienuolynas vėl klestėjo…
– Sakykite, kada, kokiam istoriniam lūžyje lietuvio orumui buvo suduotas mirtinas smūgis, dėl kurio jis neatsigauna iki šiol?
– Manyčiau, verta prisiminti XVI a. bajoriškąjį kilmingąjį Lietuvos statutų naratyvą, kai kiekvienas yra pripažįstamas laisvu žmogumi ir kiekvienas laisvas žmogus pripažįstamas didžiule vertybe. Verta prisiminti ir XIX amžių, kai formuojasi valstietiškas tautinis atgimimas ir kai dar nebūta susipriešinimo tarp valstiečių ir bajorų (Jonas Basanavičius spausdina iš lenkų kalbos verstus bajorų tekstus, kokia nuostabi Lietuva ir pan.); jis atsiranda 1917-1918 metais, kai išsiskiria interesai: vieni pasisako už Abiejų Tautų Respublikos, kiti – už Lietuvos Respublikos atkūrimą. Galbūt tada ir įvyksta toji kažkokių galių palaikoma skirtis: lietuvių elitas staiga tampa „jie, svetimi“, o lietuvių valstiečiai – „mes, savi“. Galbūt toks elito eliminavimas jiems ir neleidžia pasijusti lygiems…
– …sulenkėjusiam elitui?
– Sakyčiau, mitas, ir labai gajus. Kas gi finansavo pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje?“ Tiškevičiai. Oginskiai Rietave atidarė pirmąjį lietuvišką darželį, ponia Oginskienė, lenkė, atidarė pirmuosius vaikų namus, vežė per sieną slaptą lietuvišką spaudą, nes caro žandarai jos nedrįso tikrinti. Oginskiai organizavo pirmąją žemės ūkio parodą Rietave, kad valstiečiai galėtų ją apžiūrėti, mokė ūkininkavimo, nekalbu apie telefoną ir elektrą, kuriuos Oginskiai įvedė, – visa tai pasakoju norėdama priminti, kaip jie atliko elito funkciją…
– Tad gal visai oru būtų į lietuvišką abėcėlę įsileisti kelias lenkiškas raides?
– Priminsiu, kas žinoma iš istorijos. XIX-XX amžiuje lotyniškoje mūsų abėcėlėje sėkmingai gyvavo ir tos kelios raidės, dėl kurių šiandien šitaip ginčijamasi ir nerandama bendros kalbos. Jos išnyko tarpukariu vėlgi iš supriešinimo, kad būtų aiškiau atskirti, kur „prasideda“ lietuvis ir kur lenkas. Kažkodėl buvo nuspręsta, kad dalis lotynų abėcėlės – labai gerai, dalis – labai blogai, na, o į kalbines diskusijas dėl kompetencijos stokos aš nedrįstu veltis.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
© Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą