Kartais reikalavimas laikytis taisyklių ir standartų vaikus gali erzinti, tačiau ilgainiui bręsdami jie supranta, kad tėvai tokiu būdu nori ne pakenkti ar nubausti, bet priešingai – rūpinasi jų gerove. Kai vaikus taisyklių mokome nuosekliai ir aiškindami, jie supranta, ko iš jų tikimasi ir kaip derėtų pasielgti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje. Tačiau norint pasiekti, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai laiku įsisavintų svarbiausias elgesio taisykles ir standartus bei iš jų gautų maksimalią naudą ateičiai, reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų, kuriuos ir apžvelgsime šiame straipsnyje.
Taisykles šeimoje kurti ir kontroliuoti, ar jų yra laikomasi, turi abu tėvai. Tai reiškia, kad prieš paskelbdami naujas taisykles vaikams, tėvai dėl jų pirmiausia turi susitarti tarpusavyje. Kitu atveju vaikams bus labai sunku suprasti, kaip jiems derėtų elgtis ir kieno taisyklės yra „geresnės“ ar „svarbesnės“ – motinos ar tėvo.
Mokydamiesi taisyklių, vaikai tikisi, kad jų laikysis ir tėvai, kurių elgesys jiems yra pavyzdžiu. Kuomet patys tėvai nepaklūsta elgesio standartams ir taisyklėms, neverta tikėtis, kad ir vaikas elgsis kitaip. Suprantama, tai nereiškia, kad vaikai gali nurodinėti, kokių taisyklių turėtų laikytis tėvai. Norint pasiekti teigiamą rezultatą, labai svarbu kurti ir išlaikyti artimą ryšį su vaikais. Tik tuo atveju, jeigu vaikai jaus, kad gali visiškai pasitikėti savo tėvais, jie pasitikės ir tėvų taisyklėmis.
Laikytis taisyklių vaikus reikia pradėti pratinti kiek įmanoma anksčiau. Tyrimai rodo, kad, jeigu vaikas pratinamas prie prašymų laikytis taisyklių ikimokykliniame amžiuje, tai ir vėlesniame amžiuje jis juos priima lengviau. Net ir labai maži vaikai jau gali patys padėti dantų šepetuką atgal į tam skirtą indelį ar po miego susilankstyti savo pižamą bei pasidėti po pagalve. Taigi pradėti reikia nuo nesudėtingų, bet svarbių prašymų. Vaikai pirmiausia turi pajusti, kad taisyklės ir standartai apskritai egzistuoja.
Kelkite vaikui pagrįstus reikalavimus. Pavyzdžiui, taisyklė „visada dalintis žaislais su kitais vaikais“ daugeliui ikimokyklinukų yra sunkiai įgyvendinama. Akivaizdu, kad ir suaugę nėra visada linkę dalintis savo daiktais net tada, kai jų to prašoma. Taigi ir vaikai turi tam tikrą nuosavybės jausmą, kurio pažeisti negalima.
Vaikui turi būti palikta teisė išsirinkti kokį nors savo mėgstamiausią žaislą, su kuriuo žaisti galėtų tik jis vienas (pavyzdžiui, lėlę ar mašinėlę). Tokį žaislą jis turi būti skatinamas laikyti specialioje, tik jam vienam žinomoje vietoje, kad jo nematytų kiti mažylio kambaryje besilankantys vaikai. Jeigu vaikas supras, kad jis privalo dalintis kai kurias žaislais, bet tuo pačiu turi teisę nesidalinti jam pačiais brangiausiais, ši taisyklė bus labiau pagrįsta. Vaikas išmoks, kad jeigu jis gerbia kitų vaikų nuosavybės teises, atitinkamos jo teisės irgi bus gerbiamos.
Geriausia, ką gali padaryti suaugę, matydami, kad vaikas visiškai nenori dalinis jokiais savo žaislais, tai skatinti mažylį įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitas, negalėdamas gauti, ko nori. Taip pat galima klausti vaiko, kaip jis pats jaustųsi, jeigu kitas mažylis turėtų kokį nors įdomų žaislą ir neduotų jam su juo pažaisti. Be to, galima atkreipti dėmesį, kad kai kuriais žaislais dalintis ir žaisti dviese ar keliese yra daug smagiau.
Nustatant bet kokias taisykles ar reikalavimus, visada reikia sudaryti galimybę vaikui išsiaiškinti, kodėl jie reikalingi.Pavyzdžiui, vaikui gali būti visiškai neaišku, kodėl gi vakarais reikėtų susitvarkyti žaislus. Tokiu atveju galima paaiškinti, kad jeigu žaislai bus sumesti į krūvą ir mėtysis bet kur, ant jų gali kas nors užlipti ir juos sulaužyti, sutvarkytus žaislus bus galima lengvai rasti, kai jų skubiai prireiks, žaislai turi savo lentynėles ar dėžutes ir norėtų ten laukti vaiko, kol jis miegos ar žais su kitais žaislais.
Bet kokias taisykles ir standartus vaikui reikia išsakyti tiesiogiai, žiūrint jam į akis ir niekur neskubant. Būtina rasti tinkamą momentą. Pranešti apie naujų taisyklių įvedimą nėra logiška tada, kai vaikas yra įsitraukęs į mėgstamą žaidimą ar dėl ko nors sunerimęs. Visada svarbu išsiaiškinti, ar vaikas tikrai supranta, kas jam yra sakoma.
Nustatykite tokius standartus ir taisykles, kurios neviršytų vaiko galimybių. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo akivaizdu, tačiau kartais tėvai perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, vaikams neretai yra sunku išlikti ramiems, ypač tada, kai jie yra įsijautę į kokį nors žaidimą. Gali būti, kad krykštavimas ir atvira emocijų raiška kaip tik ir yra vienas svarbiausių žaidimo elementų, teikiančių didžiausią pasitenkinimą vaikams. Šiuo atveju daug racionaliau yra prašyti, kad vaikai žaistų šiek tiek ramiau, bet ne kad visai nutiltų.
Dauguma apibendrintų taisyklių yra labai naudingos. Pavyzdžiui, šeimoje gali būti tiksliai nustatytas laikas, kada vaikams reikia eiti miegoti, kiek galima žiūrėti televizorių, kada reikia eiti valgyti, apibrėžta, kaip laikytis higienos normų ir kaip elgtis viešose vietose.
Tačiau kai kurios bendro pobūdžio, nekonkrečios taisyklės vaikus gali labiau supainioti nei duoti jiems naudos. Taip yra todėl, kad ikimokyklinukams itin sunku suprasti, kada jas taikyti, o kada – ne. Pavyzdžiui – taisyklė „visada paklusti suaugusiųjų reikalavimams“. Nuolat tai kartodami, vaiką galime supainioti. Pavyzdžiui, jam gali būti neaišku, ar privalo paklusti paties vaiko interesams prieštaraujantiems atsitiktinai sutiktų suaugusiųjų išsakytiems reikalavimams. Taigi su vaikais visada reikia aptarti taisyklės galiojimo ribas ir tai, kad taisyklė gali turėti išimčių.
Būkite pasirengę įdėti nemažai darbo ir pastangų, ypač pačioje pradžioje. Kartais yra daug lengviau pasiduoti, nusileisti ir padaryti už vaiką tai, ką jis pagal šeimos taisykles turėtų atlikti pats. Tačiau tokiais atvejais visada būtina prisiminti, kad reikalavimas laikytis taisyklių daug labiau susijęs ne su tuo, kas vyksta čia ir dabar, bet su tuo, ko vaikas išmoksta ateičiai, kai jūsų priežiūros ir kontrolės galimybės bus kur kas menkesnės. Pavyzdžiui, jeigu nepavyksta išmokyti vaiko draugiškai ir konstruktyviai spręsti konfliktus ikimokykliniame amžiuje, tai, tapus paaugliu, jaunuoliu ar suaugusiu, tokia užduotis jam bus dar sunkesnė.
Labai svarbu vaiką mokyti paklūsti elgesio standartams ir taisyklėms nuosekliai bei sistemingai. Negalime tikėtis, kad vaikai, tik išgirdę suaugusiųjų nurodymus, paklusniai ims jų laikytis. Juk ir suaugusieji negali iš karto paklūsti visoms taisyklėms, nes tam reikia išsiugdyti tam tikrus įpročius.
Pavyzdžiui, jeigu iš vaikų reikalaujama taikiai spręsti ginčus, nesiveliant į fizinę kovą, jį pirmiausia būtina išmokyti pastebėti tokias situacijas, kai gali kilti grėsmė įsivelti į muštynes (pakeltas balsas, pyktis), tada – mokyti atrasti problemos priežastį (per ilgai žaidžiamas žaidimas, koks nors vaikas nepriimamas žaisti, visi nori žaisti su vienu žaislu), o galiausiai – mokyti ieškoti sprendimo (pakeisti žaidimą, imtis kito žaidimo, trumpam užsiimti kuo nors ramesniu, atsinešti daugiau žaislų, kad visiems užtektų). Taigi vaikų galimybės laikytis taisyklių yra susijusios su jų gebėjimu spręsti bendravimo problemas.
Mokant vaikus paklūsti standartams ir taisyklėms, labai svarbus yra tėvų budrumas. Vaikai paprastai pasižymi gana gerais gebėjimais išvengti nepageidaujamo tėvų dėmesio ir elgtis ne pagal jų nurodytas taisykles. Taigi tėvai šeimoje turėtų sukurti aplinką, kurioje išvengti taisyklių laikymosi būtų neįmanoma. Labai svarbu, kad tėvai ir vaikai lengvai prisimintų visas namuose galiojančias taisykles ir visiems būtų aišku, kas jų nesilaiko. Priešingu atveju vaikų galvose susiformuos nuostata – „tėvų nustatytų taisyklių galima ir nesilaikyti“.
Formuojant šeimos taisykles būtina įtraukti ir pačius vaikus, kad jie jaustųsi prisidėję prie jų kūrimo. Vaikai tampa tarsi taisyklių bendraautoriais, o tai padeda jiems jų laikytis. Tokiu būdu vaikai nebemano, kad taisyklės jiems yra primestos tėvų. Pavyzdžiui, jeigu vaikui sakoma, kad televizorių galima žiūrėti vieną valandą per dieną, jam galima palikti teisę ir netgi paskatinti pasirinkti, kada ir ką jis norės žiūrėti iš jam leistinų programų. Jeigu vaiko prašoma susitvarkyti savo žaislus, vaikas privalo turėti galimybę nuspręsti (arba bent jau turėti įtakos sprendžiant), kur ir kaip tvarkingai išdėlioti savo žaislus.
Išsakant vaikui reikalavimus dėl elgesio standartų ar taisyklių, būtina tą daryti labai konkrečiai, kad vaikas žinotų, ko tiksliai yra reikalaujama. Pavyzdžiui, net ir toks reikalavimas kaip „susitvarkyti savo žaislus“ jam gali būti pernelyg abstraktus. Tikėtina, kad vaikas labai skirtingai supranta sąvokas „tvarka“ ir „susitvarkyti“. Vaikui bus daug aiškiau, jei jam bus liepta tiesiog susidėti žaislus į žaislų dėžes.
Labai svarbu, kad vienu metu vaikui būtų pasakomas vienas reikalavimas ar prašoma laikytis vienos taisyklės, bet ne kelių iš karto. Gali būti, kad vaikas nesugebės suprasti, ką ir kada jis turi padaryti bei susipainios, jeigu jam išsakysime tokį reikalavimą – „baik žaisti, susitvarkyk žaislus, išsivalyk dantis ir eik miegoti“. Ikimokyklinio amžiaus vaikų gebėjimas prisiminti ir laikytis keleto taisyklių iš karto ar paeiliui yra ribotas.
Taigi norint, kad vaikas kurioje nors srityje įsisavintų keletą susijusių taisyklių, reikia elgtis labai nuosekliai. Tarkime, kyla problemų dėl ėjimo miegoti tvarkos. Vieną dieną, atėjus miego laikui, galime prašyti, kad vaikai tiesiog ramiai eitų į savo miegamąjį kambarį. Gali būti, kad ir savo kambaryje vaikai toliau norės žaisti ar triukšmauti. Tačiau skubėti iš vaikų reikalauti visko iš karto negalima. Tik kai pavyksta įtvirtinti pirmąją taisyklę, kad nustatytu laiku prieš miegą vaikai turi būti savo kambariuose, galime išsakyti ir kitą – kad atėjus į kambarį, reikia nusivilkti drabužius, tada nusiprausti prieš miegą, o vėliau – vaikams keletą dienų apsipratus su naujais reikalavimais – galima pradėti prašyti, kad nurodytu laiku jie nuosekliai įvykdytų visus anksčiau minėtus veiksmus.
Vaikui reikalavimus reikia stengtis išsakyti tik vieną arba kuo mažiau kartų. Priešingu atveju vaikai labai greitai perpranta, kad taisyklės laikytis nereikia tol, kol tėvai jos nepakartoja dešimt ar daugiau kartų. Taip mokymas laikytis taisyklių gali tapti sunkiu, monotonišku ir kartais beprasmiu darbu.
Ikimokyklinio amžiaus vaikui gali užtrukti keletą sekundžių ar net minučių, kad suprastų, ko iš jo reikalaujama. Todėl visada labai svarbu suteikti vaikui galimybių ir laiko įgyvendinti tai, ko iš jo prašoma. Tėvai, nuolat stebėdami vaiką, gali patys išsiaiškinti, kiek konkrečiai laiko vaikui užtrunka suprasti ar prisiminti senai žinomą ar naują taisyklę.
Tėvai turėtų surasti būdų, kaip priversti vaikus paklusti nedelsiant, kuomet jiems gresia pavojus. Pavyzdžiui, garsiai ištarę „Ne“ arba „Stop“, kai vaikas žengia žingsnį į gatvę, pilną važiuojančių automobilių, ar ruošiasi sugriebti karštą verdantį puodą, mes galime greitai sustabdyti vaiko nepageidaujamą elgesį. Tačiau, jeigu tėvai yra įpratę nuolat rėkti ant vaiko, siekdami įtvirtinti įvairias daugiau ar mažiau svarbias taisykles ir elgesio standartus, vaikui pasidaro sunku suprasti, ar konkrečiu metu jis pažeidžia itin svarbią taisyklę bei kokios gali būti to pasekmės. Taigi turime siekti, kad vaikas suprastų, kad egzistuoja ne tik taisyklių visuma, bet ir taisyklių hierarchija, kur yra svarbesnių ir mažiau svarbių taisyklių.
Labai svarbu vaikui leisti nesutikti su jūsų išsakomais reikalavimais arba detaliau pasiaiškinti jų prasmę. Tačiau tą reikia daryti labai subtiliai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas protestuoja prieš taisyklę, kad nustatytu metu reikia eiti miegoti, galime jam iš pradžių šiek tiek nusileisti ir pažadėti aptarti jo nepasitenkinimą tada, kai nueisime į jo miegamąjį kambarį. Kaip ir suaugę, vaikai gali turėti rimtų priežasčių, kodėl kartais negali laikytis vienokių ar kitokių taisyklių.
Sudarydami galimybę vaikams konstruktyviai reikšti savo nuomonę dėl taisyklių, galime išmokyti savo vaikus, kad patys geriausi sprendimai gali būti priimti tik tada, kai atsižvelgiama į visų nuomonę, kad kartais galima priimti ir kompromisinių sprendimų. Tačiau visgi, jeigu vaikui nepavyksta jūsų įtikinti argumentuojant, būtina reikalauti, kad jis laikytųsi jūsų nustatytų taisyklių. Tokiu būdu, jis turės galimybę suprasti, kad viskam yra ribos ir kad nepaisant to, kad jis ko nors nori, galutinius sprendimus priima tėvai.
Kai vaikas įvykdo jūsų reikalavimą, visada būtina nedelsiant jį už tai pagirti. Tą galima padaryti dar tada, kai jis vykdo taisyklę arba iš karto po to, kai ją įvykdo. Tokio paskatinimo atidėti negalima. Kuo vėliau vaikas pajunta, kad tėvai teigiamai įvertino tai, kad jis tinkamai pasielgė, tuo mažesnį poveikį turi paskatinimas. Pavėluotai išsakytas įvertinimas gali neturėti ir jokio poveikio vaiko norui toliau laikytis taisyklės.
Norint išmokyti vaiką paklusti taisyklėms, būtina gerai pažinti jį patį, jo norus ir poreikius. Už tam tikrų taisyklių laikymąsi vaiką galima paskatinti išpildant kai kuriuos iš jų.
Apibendrinimas ir rekomendacijos
Prieš paskelbdami kokias nors naujas taisykles vaikams, tėvai dėl jų pirmiausia turi susitarti tarpusavyje.
Norėdami, kad vaikai laikytųsi taisyklių, tėvai turi patys tapti taisyklių laikymosi pavyzdžiais.
Siekiant įtvirtinti taisykles šeimoje, labai svarbu kurti ir išlaikyti artimą kontaktą su vaikais.
Laikytis taisyklių vaikus reikia pratinti kiek įmanoma anksčiau.
Nustatant bet kokias taisykles ar reikalavimus, visada reikia sudaryti galimybę vaikui išsiaiškinti, kodėl jie yra išsakomi. Su vaikais visada reikia aptarti taisyklės galiojimo ribas ir tai, kad ji gali turėti išimčių.
Būtina surasti tinkamą momentą pateikti taisykles.
Nustatykite tokius standartus ir taisykles, kurios atitiktų vaiko gebėjimus.
Labai svarbu vaiką nuosekliai ir sistemingai mokyti paklūsti elgesio standartams ir taisyklėms. Būkite pasirengę įdėti daug pastangų, ypač pačioje pradžioje.
Tėvai šeimoje turėtų sukurti aplinką, kurioje išvengti taisyklių laikymosi būtų neįmanoma.
Formuojant šeimos taisykles būtina įtraukti ir pačius vaikus, kad jie jaustųsi prisidėję prie taisyklų kūrimo.
Vaikui reikalavimus dėl elgesio standartų ar taisyklių būtina išsakyti labai konkrečiai, kad vaikas žinotų, ko tiksliai iš jo reikalaujama.
Labai svarbu, kad vienu metu vaikui būtų nurodomas vienas reikalavimas ar prašoma laikytis vienos taisyklės, bet ne kelių iš karto.
Labai svarbu vaikui leisti nesutikti su jūsų išsakomais reikalavimais arba paprašyti detaliau pasiaiškinti jų prasmę.
Kai vaikas įvykdo jūsų reikalavimą, visada būtina nedelsiant jį už tai pagirti.
Už tam tikrų taisyklių laikymąsi vaiką galima paskatinti išpildant kai kuriuos jo norus.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą