Tiems tėvams, kurie patys augo kaime, ir kurių tėvai iki šiol ten gyvena, ši aplinka yra kaip gryno oro gurkšnis. Taigi ir jų vaikai įprastai jau yra pripratę prie kaimiškos aplinkos – jie patys nori kuo greičiau ten važiuoti, ypač vasarą. Nors vasaros senelių ir vaikaičių susitikimai atostogų proga Lietuvoje tapo beveik tradicija, vis dar atsiranda klausiančių – o ką vaikui kaime veikti kartu su seneliais, juk jam bus nuobodu. Ne paslaptis, kad kai kurie netgi baiminasi, kad jų vaikų seneliai neauklėtų taip, kaip juos pačius kažkada auklėjo – mat ugdymo metodika kinta. Nors šie pokyčiai ir pastebimi, tačiau niekas negali paneigti, kad šimtmečiais nekinta ryšys tarp senelių ir vaikaičių – vieniems svarbu turėti kitus. Juk seneliai – tai žmonės, kurie perduoda patirtį, kultūrą, papročius, tautiškumą. Vasara – geriausias metas tai prisiminti ir įtvirtinti vaikaičių atmintyje.
Kaip užsiimti su vaikais kaime?
Lietuvių liaudies folkloro dainininkė ir dviejų ikimokyklinio amžiaus mergaičių – Liepos ir Ūlos – močiutė Veronika Povilionienė sako, kad neverta net kelti klausimo, kaip užsiimti su vaikais kaime. Juk nuo seno laiko leidimas su vaikaičiais buvo natūrali gyvenimo tėkmė, tai reiškia, kad vaikus seneliai įtraukdavo į kasdienines savo veiklas ir gyvenimo įvykius.
„Man regis, kad vaikui kaime, ypač vasarą, negali būti nuobodu. Šiuolaikiniai tėvai savo vaikams perka pernelyg daug žaislų, knygų apie tolimus pasaulio kampelius ir per mažai dėmesio skiria kasdieniniam gyvenimui. Tiksliau – nemoko jų išgyventi. Neretai tėvai, būdami labai užsiėmę, neįtraukia vaikų į kasdienines veiklas, galvoja – geriau pats pasidarysiu. Seneliai vasaros metu galėtų padėti vaikaičiams mokytis namų ruošos darbų. Reikia mokyti ir valgyti pasigaminti, ir namus sutvarkyti“, – įsitikinusi močiutė V. Povilionienė.
Visi kartu turime gyventi natūralų gyvenimą, neieškodami kažkokių ypatingų veiklų. Jei seneliai anūkus įkvepia, tuomet jie mielai padeda, pažiūrėkite, kaip mielai mažieji laisto gėles balkone, šluosto dulkes, plauna indus. Kaime buities darbų daug, taigi vaikai visą dieną gali būti užimti ekologiškoje aplinkoje.
Juk anksčiau kaime su vaikais niekas specialiai neužsiimdavo, tiesiog mokė juos kasdieninių darbų ir švenčių kontekste. Kartu eidavo į atlaidus, melsdavosi bažnyčioje, kalbėjo apie meilę gimtajai žemei. Juk ir dabar seneliai galėtų kartu su savimi pasiimti anūkus į atlaidus, papasakoti, kokią reikšmę lietuvių kultūroje jie turi. Viskas prasideda nuo meilės savo aplinkai. Tada jau galima kalbėti ir apie meilę tėvynei.
Niekas negali paneigti, kad kaime daug lengviau mokyti vaikus pažinti aplinką, kurioje gyvename. Miestiečiai tėvai kartais neturi galimybės atskleisti vaikui gyvosios gamtos paslapčių, taigi laimingi tie, kurie turi senelius kaime. Kam pirkti knygeles apie kengūras, kai galima vestis vaiką į laukus pažiūrėti karvių ar į tvartus – paršiukų. Labai naudinga vaikams pasakoti, kaip atsiranda gyvulėliai.
Kai kurie vaikai, gimę ir augę mieste, nėra matę gyvos karvės ar paršiuko. V. Povilionienė prisimena dar visai neseniai jai papasakotą įvykį. Bičiulis kartu su savo sūnumi pasiėmė į kaimą draugų vaiką. Šis, nubėgęs pas netoliese gyvenantį ūkininką, parbėgo šaukdamas: dėde, o kaip vadinasi tas gyvūnas, kurio nosis panaši į rozetės skylutes?“
„Aš manau, kad seneliai puikiai galėtų būti vedliai vaiko aplinkos pažinimo procese. Lietuviškų pasakų galėtų dažniau paskaityti, juk jos nuo seno – lietuvio etikos kodeksas. Skaidydami seneliai galėtų ne tik kritikuoti bloguosius personažus, bet ir aiškinti mažyliams, kad, pavyzdžiui, blogasis vilkas nėra blogas, jis tik blogai pasielgė, tačiau jei mes atitinkamai sureaguosime į jo elgesį, jis gali būti ir draugas“, – aiškina V. Povilionienė.
Signataras Vidmantas Povilionis akcentuoja, kad seneliai leisdami laiką su anūkais galėtų kartu tobulėti. „Iš tiesų visi kartu galime ir turime mokytis. Šiek tiek pasikeitė tik laiko leidimo pas senelius būdai.Tarkime, seniau seneliai mokydavo pažinti paukščius natūraliuoju būdu – juos stebėdami, o dabar – nusiperka knygą, kartu mokosi, eina jų ieškoti. Svarbu, kad seneliai suprastų, jog kultūra, menas, mokslas yra ne kažkur, o čia, šalia mūsų“, – apie senelių ir vaikaičių laisvalaikį kalba V. Povilionis.
Čia, šalia Lietuvos kaimų, ir protėvių kapai, ir piliakalniai. Su vaikaičiais reikia kalbėti ir apie Lietuvos istoriją, svarbu atskleisti pagrindinius jos momentus. „Taip kovojame ir prieš „popso“ kultūrą. Juk mūsų vaikaičiams nuolat bando įbrukti kitų šalių filmukus, kuriuose neatsispindi mūsų tauta. Galima būtų daugiau dėmesio skirti tam, kas lietuviška, tautiška, tradiciška. Žinoma, nuo kitų kultūrų negalima atsiriboti, tačiau senelio uždavinys – paaiškinti, kas būdinga vienoms tautoms, kas kitoms, akcentuoti lietuviškuosius momentus. Juk kas kitas, jei ne seneliai vaikaičiams perduoda kultūrą?“- klausia senelis V. Povilionis.
Iš tikrųjų kaime veiklų labai daug, taigi vaikaičių viešnagė pas senelius nuolat nuspalvinta gerų emocijų, kasdien išmoktų pamokų – kaip palaistyti daržoves, kaip ravėti daržą, melžti karvutę, pagirdyti veršiuką. O kaip laisvalaikį su vaikaičiais leisti tiems seneliams, kurie gyvena mieste?
Laisvalaikis su vaikaičiais mieste
Vaikaitis veikiausiai niekad nepamirštų atostogų prie jūros kartu su seneliais, jei jų metu ne tik nuobodžiai gulėsite paplūdimyje, bet ir aktyviai bei kūrybingai veiksite. Ikimokyklinio amžiaus vaikams labai patinka žaisti pajūryje, tačiau įprastinis užsiėmimas – statyti smėlio pilis – greitai pabosta. Šiuolaikiniai seneliai galėtų ieškoti kūrybingesnių žaidimo būdų, pavyzdžiui, pasidaryti vėjo varpelius iš to, ką randa prie jūros.
Kartu su vaikaičiu vaikščiodami pajūriu turėtumėte rasti į krantą išmestą netrumpą medžio gabaliuką, kriauklyčių su skylutėmis bei iš namų atsinešti virvutę. Vėjo varpelių gamybos procesas labai paprastas – tereikia perverti virvutę per kriauklyčių skylutes ir pririšti prie medžio gabaliuko skirtingame aukštyje. Tokią rankų darbo dovaną būtų puiku padovanoti vaikaičio tėvams, kad šie kartu su vaiku, išgirdę juos skambant, prisimintų žavias vasaros akimirkas.
Dar viena linksma pramoga galėtų būti vaivorykštės kūrimas. Kai saulė visai prie horizonto, anksti ryte arba labai vėlai vakare, su vaikaičiu galima nesunkiai sukurti savo vaivorykštę. Tereikia laistymo žarnos ir tinkamo paros meto.
Kaip sukurti vaivorykštę? Atsukite mažojo eksperimentuotojo nugarą į saulę, o veidą į kokį nors tamsų objektą, pavyzdžiui, rudai dažytą namą arba visžalį medį. Vaikas turėtų į rankas paimti laistymo žarną, uždėti pirštą ant jos ir purkšti vandenį aukštyn. Jei susidarys vandens arka, veikiausiai pamatysite savo vaivorykštę. Net jei tai ir nepavyktų, vaikas tokią žavią akimirką su seneliais tikrai ilgai prisimins.
Jei kalbėtume apie kur kas praktiškesnius užsiėmimus, kuriuos vaikas galėtų daryti, leisdamas laiką su seneliais, galima būtų paminėti giminaičių kapų lankymą ir tvarkymą. Jei leisime mažajam ravėti žolytes, laistyti gėles, jis laikui bėgant suprastų, kad prižiūrėti artimųjų kapus yra jo pareiga. Labai dažnai seneliai net nesusimąsto apie tai, ką duoda vaikų įtraukimas į praktines veiklas – stiprėja atsakomybės bei savarankiškumo jausmas.
Tai, kokios bus vaiko atostogos kaime, priklauso nuo senelių išmoningumo, tačiau aišku viena, kad toks bendravimas duoda didžilę naudą asmenybės raidai – perimama patirtis, atrandamos naujos veiklos, stiprėja giminystės ryšiai.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą