Psichologės ir tinklaraštininkės Olgos Valiajevos straipsnis apie stebuklingą motinos žodžių galią – turbūt pačią stipriausią vaiko gyvenime, kuri gydo, stiprina ir įkvepia.
Kai tik pradėjome kovą dėl savo vyresniojo sūnaus (berniukas turėjo autizmo sindromą, – vert. past.), vienas psichiatras padovanojo mums neįkainojamą dovaną. Jis papasakojo apie Anglijoje atliktą eksperimentą.
Sergančių vaikučių motinos kiekvieną vakarą kartodavo paprastą ritualą. Vaikui užmigus, jos sulaukdavo aktyviosios miego fazės – maždaug penkiasdešimt minučių nuo užmigimo momento. Ir tada sakydavo vaikui paprastus žodžius: Aš tave myliu. Aš tavimi didžiuojuosi. Aš labai laiminga, kad tu mano sūnus / dukra. Tu man pats geriausias sūnus / pati geriausia dukra.
Visos motinos kartodavo panašų tekstą. Po kurio laiko tyrėjai palygino šių vaikų būklę su tais, kuriems buvo nustatyta analogiška diagnozė ir kurių motinos naktį jiems nieko nesakydavo. Mažylių, sulaukusių naktinių meilės prisipažinimų iš savo motinų, sveikatos būklė taisėsi gerokai sparčiau. Štai tokia motiniškos meilės galia.
Mes nieko nelaukę pradėjome taikyti šią praktiką. Kas gali būti paprasčiau – skirtingai nei dauguma gydymo būdų, šis nemokamas ir visada prieinamas. Iš pradžių aš kalbėjau tai, kas buvo siūloma. Vėliau pradėjau improvizuoti. Praėjo jau penkeri metai, o aš iki šiol šnabždu savo sūnums įvairius žodžius. Kiekvienam atskirai ir beveik kas vakarą.
Vyresnėlio autizmas jau praeity. Aš įsitikinusi, kad mano šnabždėjimas taip pat atliko savo vaidmenį. Svarbu dar šį tą suprasti – ši stebuklingoji galia veikia abi puses. Šį tą ypač svarbaus gauna ir mama, ir vaikas. Nors kiekvienam tas „šis tas svarbaus“ skirtingas.
Ką tai duoda?
Artumo jausmą su kiekvienu iš vaikų. Tai su niekuo nepalyginamas jausmas. Kad ir kokio amžiaus vaikai būtų, miegodami jie panašūs į mažyčius angelus. Dieną juos ne taip paprasta apglėbti ar panešioti ant rankų – jie jau tokie užsiėmę! O naktį apglėbiu kiekvieną atskirai, kalbu tai, kas svarbu tik mums abiem. Ir jaučiu, kaip auga ir tvirtėja mūsų ryšys.
Individualus laikas kiekvienam. Dienos metu aš ne visada galiu skirti laiko atskirai kiekvienam vaikui. Dažniausiai mes visi kartu. Drauge žaidžiame, bendraujame, valgome. Tačiau tą akimirką kiekvienas vaikas ypatingas, nes kiekvienam kalbu skirtingus žodžius – nelygu ką tuo metu norisi ir reikia pasakyti būtent tam mažyliui.
Galiu pasakyti kažką svarbaus, kas dieną galbūt buvo praleista pro ausis. Būna visokių dienų. Kartais nuo informacijos ar saldumynų pertekliaus mažylių elgesys gali būti ne ypač geras, o tai apsunkina bendravimą. Tačiau kai vakare šnabždu jiems apie tai, kaip juos myliu, visi pykčiai, nesusikalbėjimas, nuoskaudos lieka praeityje.
Vaikas jaučia meilę. Kažkada perskaičiau mintį, kad verta kartoti vaikui tokią frazę: „Žinai, jei galėtume rinktis, iš visų pasaulio vaikų mes išsirinktume tave.“ Kai pirmą kartą pasakiau tai savo Motiejui, jis buvo sujaudintas ir nustebęs. Vaikščiojo ir kartojo: „Ką, tikrai mane?“ Taip aš supratau, kad vaikams labai svarbu jausti, jog jie ypatingi, svarbūs ir reikalingi būtent tokie, kokie yra.
Dabar ši frazė kartu su: „Ar aš tau šiandien jau sakiau, kad tave myliu?“, tiesiog įaugo į mūsų kasdienybę. Negana to, Motiejus – kadangi šiuo metu jis pats kalbiausias – į tai visada atsako, kad ir jis pasirinktų mus kaip tėvus, ir būtinai pasirinktų savo broliukus.
Atrodytų, tokie paprasti žodžiai apie meilę, priėmimą, užuojautą keičia žmonių pasaulėvoką, gydo jų dvasią. Aš pastebėjau, kad jei svarbius žodžius sakai vaikams naktį, daugelis keblumų išsisprendžia savaime. Kokios tos frazės ir kokias aš pati dažniausiai renkuosi:
„Tau nebūtina nieko dėl manęs daryti. Aš myliu tave už tai, kas tu esi.“ Kai kuriems tai galbūt pasirodys keista. Tačiau šia fraze visai nenorima pasakyti, kad tu gali neplauti indų, bet veikiau tai, kad neprivalai man nieko įrodinėti.
„Aš labai džiaugiuosi, kad tu esi.“ Ypač naudinga tiems, kurių vaikas buvo ne itin laukiamas.
„Aš labai džiaugiuosi, kad tu esi berniukas.“ Jeigu jūs, pavyzdžiui, norėjote mergaitės ir ilgai negalėjote susitaikyti su vaiko lytimi.
„Mudu su tėčiu labai tave mylime, tu mūsų sūnus.“ Raktinis žodis čia „mudu“. Naudinga, jei jūs linkę vaikus skirstyti, traukti kiekvienas į savo pusę.
„Man labai gaila.“ Ši frazė ypač tinkama, jei dieną pykotės, nepavyko rasti bendros kalbos, griebėtės bausmių, pratrūkote. Neverta maldauti atleidimo – tai pažeidžia hierarchiją. Tačiau atsiprašyti ir pasakyti, kad jums labai dėl to gaila, tikrai verta.
„Aš tavimi didžiuojuosi.“ Ypač padeda, kai bandote iš vaiko padaryti tą, kas jis nėra – ir kuo galbūt niekada nebus. Taip pat palanku tiems vaikams, kurie ypač išskiria iš kitų – pavyzdžiui, su negalia.
„Aš tave myliu.“ Trys patys stebuklingiausi žodžiai – jeigu išgyvenate juos visa esybe, tai yra jei tariate šiuos garsus ne mechaniškai, bet iš visos širdies išliejate meilės prisipažinimą.
Kaip parinkti žodžius?
Galima ir reikia išbandyti pačius įvairiausius. Tik taip suprasite, kokie žodžiai šiuo metu svarbūs ir reikalingi jums ir jūsų vaikui. Pavyzdžiui, kaip pati pastebiu, ištarus žodžius, kurie šiandien ypač svarbūs man pačiai, savaime norisi giliai iškvėpti. Viduje kažkas tarsi atsipalaiduoja.
Tas pats su vaiku. Kai jam šiuo metu svarbu kažką išgirsti, pavyzdžiui, tai, kad jūs juo didžiuojatės, jis iškvepia ir atsipalaiduoja. Tiesiog pastebėkite. Kartais tokie ženklai ne iškart pastebimi, kartais jie ne tokie ryškūs. Tačiau paprastai kriterijus vienas – atsipalaidavimas.
Stebuklingųjų frazių ištarimui reikia nusiteikti. Negalima, kaip jau minėjau, to daryti mechaniškai. Svarbu prie to prieiti nuoširdžiai, ne paskubomis. Štai dabar tris minutes pakartosiu iš popierėlio, ir viskas bus gerai. Sunkiausias darbas vyksta viduje. Kad žodžiai turėtų gydomąją galią, reikia juos tos galios įkrauti. O mūsų vaikams reikalingas įkroviklis yra mūsų širdyje.
Kartais, kad galėtum ištarti tokius, regis, paprastus žodžius, pirmiausia reikia kažką panašaus pasakyti savo tėvams (širdyje). Pažįstu moterų, kurios per pirmuosius bandymus raudojo prie savo miegančio mažylio. Dėl savo pačių vaikystės skaudulių. Tačiau žodžiai gydo ir mūsų, motiniškas, širdis.
Šis ritualas neturėtų trukti ilgai, užtenka trijų ar penkių minučių. Svarbu kartoti reguliariai ir po truputėlį, mažais žingsneliais, užuot mėginus tris valandas prišnabždėti meilių žodžių už visą savaitę. Juk valgome kas dieną po kelis kartus, o ne vieną kartą sekmadienį, ar ne?
Be to, neužmirškite sakyti tokių žodžių ir dieną, tarp kitko, be jokios progos. Apkabinkite savo vaikus, kai praeina pro šalį, paglostykite galvą, kai sėdi šalia. Tai vaikai prisimins visą savo gyvenimą. Greičiausiai būtent tai jie ir prisimins.
Nevalia pro pirštus žiūrėti į motinos žodžių galią. Prisiminkite, kokius savo motinos žodžius jūs atsimenate dabar, po trisdešimties, keturiasdešimties metų. Ir kurie iš jų jums buvo svarbūs.
Ši galia jums visada po ranka, nieko nekainuoja ir nereikalauja jokių ypatingų priemonių. Tiesiog sulaukti, kada jūsų mažyliai saldžiai įmigs – ir šnabždėti jam į ausytę svarbius žodžius.
„Aš tave myliu. Aš tavimi didžiuojuosi. Mudviem su tėčiu tu pati geriausia dukra / pats geriausias sūnus“ – kas gali būti paprasčiau ir stebuklingiau už tokius žodžius, plaukiančius iš mylinčios motinos širdies?
Vertė Dangė Vitkienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą