Daugelis vaikų bijo tamsos. Jie prašo, kad tėvai neišjungtų šviestuvo, paliktų atdaras duris arba pasėdėtų šalia, kol užmigs. Kai kada išvis atsisako miegoti savo kambaryje. Dažniausiai tamsos ir vienumos baimė atsiranda apie 3-5 gyvenimo metus.
Tamsoje tas pasaulis, kuriame vaikas gerai orientuojasi, staiga dingsta. Jo žaisliukai, kiti namuose esantys daiktai, visa, kas įprasta dieną, virsta keistais šešėliais ir garsais. Vaiko kambarys įgauna kitą vaizdą, ir pabudęs naktį jis ne iš karto gali susivokti, kur esantis. Jis guli savo lovelėje vienas su tamsa ir tyla, todėl nenuostabu, kad gali pasijausti nesaugus, pažeidžiamas, paliktas.
Tai normalu
Pasak psichologų, šie išgyvenimai yra visiškai normalūs. Jie susiję su vaiko raida. Jūsų mažylis auga, įgyja vis daugiau autonomijos, jis pamažu ima suvokti, jog yra atskiras, o ne mamos dalis. Šiuo periodu mamos (o kartu ir jo paties) visagališkumo iliuzija ima tirpti. Todėl jį apima išnykimo (mirties) baimė. Vaikui tai sunkus ir skausmingas procesas, tačiau jis būtinas ir neišvengiamas.
Šiuo periodu vaikai stipriai laikosi tėvų, ypač – tamsoje. Jie nenori likti vieni su savo bejėgiškumu ir nežinomo pasaulio šešėliais. Vaikui augant, ši baimė įgauna konkretesnius pavidalus: raganos, vilko, vaiduoklio ir pan. Šiais pavidalais mažylio psichika ginasi nuo itin stipraus išgyvenimo, kurio vaikas dar negeba apmąstyti, suvokti ir priimti: tai būties laikinumo baimė.
Ką turėtų daryti tėvai?
Svarbiausia – neneigti, neatmesti, nekritikuoti ir neišjuokti šių vaiko išgyvenimų, nes jie yra būtina normalios žmogaus raidos dalis. Jūs galite padėti vaikui suprasdami, ką ir kodėl jis jaučia, t. y. į tai, kas vyksta, žiūrėdami rimtai. Kita vertus, nereikia dramatizuoti situacijos. Tiesiog pasakykite, kad jūs visada šalia. Jeigu vaikas prašo palikti įjungtą naktinį šviestuvą, taip ir padarykite. Šviesa padės jam žinoti, kad pasaulis niekur nedingo, kad jis ir naktį lieka toks pat. Išmokykite vaiką įjungti ir išjungti šviestuvą – tai padės jam pajusti, kad jis pats gali kontroliuoti situaciją.
Žaidimas – geriausia visų baimių profilaktika. Dienos metu pažaiskite su juo naktį: palįskite po antklode, įsivaizduokite, jog esate miške, linksmai, lengvai jį pagąsdinkite („aš esu vilkas“) – nesukeldami per daug įtampos. Tegu jam būna truputį baisu, bet labai linksma. Tamsoje leiskite jam atpažinti daiktus juos liečiant. Naktį kartu su juo pasivaikščiokite po tamsius namus arba sodą.
Pabaisos tyko visur
Kai kurie vaikai monstrus „mato“ visur: po lova, spintoje, už užuolaidų… Tie siaubingi padarai slepiasi kiekviename kambario kampelyje, todėl naktis tampa tikra kančia. Vaikas susisupa į antklodę, užsidengdamas galvą, ir bijo net kvėpuoti. Tėvai dažniausiai mano, kad jų atžala prisižiūrėjo baisybių internete ar per televizorių, tačiau iš tiesų šie „padarai“ yra jo vaizduotės vaisiai. Jausmus, kurių jis nemoka atpažinti ir išreikšti, vaizduotė paverčia bauginančiais, pavojingais pavidalais. 3-6 metų vaikas dar negeba atskirti, kas realu, o kas sukurta jo išsigandusio proto, todėl baimė virsta tikra kančia. Pasistenkite suprasti, kokie realūs įvykiai galėjo sukelti vaikui tokius stiprius jausmus. Galbūt tėvai dažnai barasi ir kalba apie išsiskyrimą? Galbūt šeimoje kažkas sunkiai susirgo? Gal vaikas nugirdo kokią nors paslaptį, apie kurią šeimoje niekas nekalba, nors visi žino? O gal jūsų atžala jaučiasi vienišas ir paliktas, kai nuvedate jį į vaikų darželį?Kartais naktiniai košmarai būna neišlieto vaiko pykčio, nuoskaudos išraiška. Tai labiausiai būdinga mažyliams, augantiems šeimose, kur „blogos“ emocijos draudžiamos.
Vakaro ritualas
Kartais vaikas atsisako miegoti savo kambaryje ne todėl, kad bijo tamsos. Maždaug trejų metų amžiaus mažylis ima pavydėti mamai tėčio, o tėčiui – mamos. Todėl jis veržiasi į jūsų tarpą.
Tokiu atveju pasakykite vaikui, kad mama su tėčiu miega didelėje lovoje, o jis – mažesnėje. Sugalvokite jam malonų vakaro ritualą. Skirkite jam dėmesio prieš miegą, pagirkite, nuraminkite. Paguldykite jį, apkamšykite, paglostykite, paduokite mylimą žaisliuką ir pasėdėkite jo kambaryje skaitydami jam knygą. Tegu šis ritualas būna įprastas ir laukiamas.
Tai ne kaprizas
Tėvams svarbu suprasti, ar vaikas bijo tamsos dėl savo vaizduotės žaidimų, kurie būdingi jo amžiui ir yra laikini, ar jis tiesiog pasiilgęs tėvų, ar yra apimtas kankinamų jausmų, kurie jam trukdo gyventi. Jeigu jūsų pakankamas dėmesys ir pastangos padėti vaikui atskirti fantazijas nuo realybės neduoda rezultatų ir juo labiau jeigu pastebėjote somatinių simptomų, kreipkitės į vaikų psichoterapeutą. Baimė nėra kaprizas, kurio vaikas gali atsisakyti savo valios pastangomis.
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas
Palikti komentarą