VASARA VAIKŲ KNYGŲ LENTYNĖLĖJE: APIE ŠPINATUS, PASAKAS IR KITUS DAIKTUS

JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ

Štai ir birželis plačiai pravėrė duris į vasarą. Mažieji mokinukai jau atostogauja, ilsi nuo mokslų, būrelių, taigi turi ir daugiau laiko knygai. Šio mėnesio naujienos ypač kvepia vasara ir nuotykiais. Pasižvalgykime.

L. Parkkinen. Gražiausia karvutė/ vertė V. Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 64 p.

Tai suomių rašytojos pasakojimas mažiesiems skaitytojams. Apie kiek liesoką karvutę (juk tikros karvės turi sverti mažiausiai šešis šimtus kilogramų, o mūsiškė kaži ar 500 kg sveria…) Liesę (pilnas vardas – Liesapienė Tetrapakė) ir jos draugystę su mergaite, vardu Melisa.

Istorija šmaikšti, juokinga, netikėta. Jau vien pati pasakojimo pradžia tai byloja, mat Melisa ir Liesė susipažįsta… Melisos vonioje, kur Liesė atėjo tiesiog nusiprausti (negi karvė negali ateiti nusiprausti?). Pamažu išaiškėja, kad Liesei reikia pasirengti grožio konkursui, ir Melisa imasi padėti naujajai bičiulei, juo labiau, kad ir tikrų draugų Melisa neturi.

Man labai patiko šios knygelės pasakojimo tonas, būdas – skaitai ir lengvai slysti įdomaus, turiningo, daugiasluoksnio pasakojimo keliu. O dar ir prisijuoki į valias, nes netikėtumų šioje knygoje tikrai netrūksta. Kaip ir pačioje jos pabaigoje. Puikus ir rekomenduotinas skaitinys vasarai.

Lietuviškos pasakos. – Vilnius: Jotema, 2013. 168 p.

Į mano rankas tik dabar pakliuvo jau prieš porą metų išleista lietuvių pasakų knyga. Išleista solidžiai, gražiai, o ir pasakų sudėta tikrai ne vienam vakarui – čia rasite virš 40 įvairiausių pasakų mažiesiems smalsuoliams.

Jau ne kartą esu sakiusi ir rašiusi, kad pasakų vaikams visada reikia. Nuo jų, matyt, ir prasideda didžioji, tikroji kelionė pasaulio pažinimo link. Knygų pasaulio, išmonės ir fantazijos link. Gal todėl ir nestebina, kad įvairiausios pasakos nuolatos perleidžiamos, sudaromi nauji jų rinkiniai, parenkamos skirtingos tematikos, sukuriamos naujos iliustracijos. Svarbu, kaip tai daroma – skoningai ar ne, adaptuojant ar pateikiant tikrąsias istorijas, laikantis tradicijų ar jas niokojant… Gaila, kad šioje knygoje nerasime jokio įrašo apie tai, ar čia pateikiamos autentiškos pasakos, ar sutrumpintos, iš kokių rinkinių jos paimtos. Tačiau knyga išleista gražiai, rasime čia pačių įvairiausių pasakų: nuo Našlaitės Elenytės ir Joniuko-avinuko iki Šluočiaus laimės ar Jurgio Rastelio. Turiningos kelionės į pasakų pasaulį!

V. V. Landsbergis. Pūkis ir baidyklė. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2015. 24 p.

V. V. Landsbergis. Pūkis ir dantukai. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2015. 24 p.

Tai jau 4 ir 5 knygelės apie naująjį vaikiškų knygų personažą ir mažųjų skaitytojų bičiulį Lapiuką Pūkį. Priminsiu, kad „Pūkio pasakos” – tai knygelės 2-7 metų vaikams, kuriose paprastai ir linksmai pasakojama apie tai, kaip bendraamžis lapiukas atranda save ir pasaulį, susiranda draugų, apie skaudžias ir linksmas gyvenimo pamokas.

Knygoje „Pūkis ir baidyklė” pasakojama Pūkio tinginystės istorija – kaip ir kodėl netvarkingas lapiukas panorėjo draugauti su baidykle ir kuo ta draugystė baigėsi. Pūkis nusprendė, kad būti savimi – linksmu, švariu lapiuku – yra geriausia.

„Pūkis ir dantukai” – tai penktoji „Pūkio pasakų” serijos knygelė. Šis nuotaikingas pasakojimas apie tai, kaip mažylis lapiukas Pūkis padėjo meškinui Puškoriui įveikti dantų gydytojo baimę, apie tikrą draugystę, atjautą ir nuoširdumą. Tekstas parašytas didžiosiomis raidėmis, todėl knyga puikiai tinka ir pradedantiems skaitytojams.

Bonowicz, Gortat, Karwan-Jastrzębska, Olech, Onichimowska, Rusinek, Widtak, Wojtyszko. Nauji Lioleko ir Boleko nuotykiai/ vertė A. Baliulienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 224 p.

Liolekas ir Bolekas vaikams pažįstami iš animacijos pasaulio, retas kuris nežino dviejų pramuštgalvių broliukų nuotykių. Šįkart leidykla išleido tikrai solidžią knygą, kuriai tekstus parašė net aštuoni skirtingi autoriai. Tekstuose daug iliustracijų, skaityti lengva, mat pasakojimas paprastas ir nuoširdus, vaikai kviečiami kartu su broliais patirti įvairiausių nuotykių: nuo vaiduoklių namo ir pintininės pabaisos iki prosenelio lobio ir kelionės laiko mašina. Iš viso – net 10 skirtingų pasakojimų.

Nuotaikinga knyga mažiesiems nenuoramoms. Labai. Labai vasariška knyga.

I. Pikienė. Kiškutis Mikutis mokosi pastabumo. – Kaunas: Flintas, 2015. 16 p.

I. Pikienė. Kiškutis Mikutis mokosi skaičiuoti. – Kaunas: Flintas, 2015. 16 p.

Dvi kartoninės itin jaukaus mažo tiražo knygelės patiems mažiausiems skaitytojams, o tiksliau – vartytojams. Viena jų skirta pažinčiai su skaičiais, o kita – pažinčiai su skirtumais.

Pagrindinis jų veikėjas – miniatiūrinis, pilkas kiškutis Mikutis. Šaunios iliustracijos ir tarsi mamos ranka užrašyto teksto šriftas knygeles daro artimas, savas, suprantamas. Kiškučiui sunkumus įveikti padeda ir jo draugai, tad drąsiai galima sakyti, kad šios knygelės ir apie draugystę.

Sh. Tan. Prarastas daiktas/ vertė V. Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2015. 32 p.

Shaunas Tanas – vienas didžiausių pastarųjų metų fenomenų ne tik literatūroje, bet ir grafikoje. Nors australas pirmą savo knygą išleido dar 1997-aisiais, tačiau jo šlovės metais neabejotinai tapo 2011-ieji. – tuomet Sh. Tanas pelnė Oskarą už trumpametražį filmą pagal knygą „Pamestas daiktas“ (angl. „Lost Thing“, 2000) ir buvo apdovanotas prestižine Astridos Lindgren premija (tai didžiausias apdovanojimas pasaulyje už nuopelnus vaikų ir jaunimo literatūrai).

2013 metų spalį leidykla „Nieko rimto“ išleido šio autoriaus knygą „Priemiesčio istorijos“, o dabar galime susipažinti su Oskarą pelniusio filmo tekstu – knyga „Prarastas daiktas“. Jau „Priemiesčio istorijos“ man paliko itin stiprų įspūdį: tai buvo kažkas visiškai kito, naujo, netikėto, nesugretinamo su jokiomis anksčiau girdėtomis istorijomis ar pasakomis. Tai visiškai naujas kalbėjimo būdas. O dar ir nepaprastai stipriai paremtas vizualiai. Tai labai saviti ir originalūs tekstai, kiekviena nauja istorija – tarsi improvizacija, kur žodžiai ir piešiniai atskleidžia dar neatrastas prasmes, pojūčius, išgyvenimus. Naujoji autoriaus knyga dar keistesnė: nors mums pasakojama apie konkretų pamestą daiktą (nors ji visiškai neatpažįstamas) ir pagrindinio veikėjo norą sugrąžinti daiktą į vietą, suprantame, jog tai tekstas ir apie žmoniją apskritai: apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje, apie dalykus, kurie ne pasakojami, o jaučiami, apie tai, kad nereikia būti mažam, kad liktum nepastebėtam. Taip, tas stiprus filosofinis knygų užtaisas, manau, suteikia knygoms universalumo: jas gali skaityti tiek maži vaikai (tik nesimėtikime klišėmis, kad jie nesupras. Supras. Tik gal kitaip ir ką kita), tiek suaugusieji.

PAAUGLIAMS

N. Gaiman. Kapinių knyga/ vertė E. Macevičiūtė. – Vilnius: Bonus Animus, 2011. 272 p.

Ilgai atidėliojau šios knygos skaitymą. Ne dėl autoriaus – jo knygų jau esu skaičiusi ir aišku, jog tai plunksnos profesionalas, puikiai pasakojantis istorijas. O dėl temos. Nemėgstu siaubų knygų, siaubų filmų, siaubų švenčių. Ypač, kai pradėjusi skaityti jau pirmuosius šios knygos puslapius, patenku į nužudymo sceną. Tačiau tenka perlipti per save, ir šįkart ne per prievartą, o itin sumaniai ir įdomiai suregzto siužeto, paslapties šydo praskleidimo dėka. Nors turinys ir gali nuskambėti keistai – čia rašoma apie vaiduoklių numirėlių auginamą ir saugomą gyvą berniuką, – tačiau knygoje ir kažkas, kas ją daro patrauklią, verčia versti puslapį po puslapio ir su keistuoju berniuku, gavusiu NiekasKitas vardą, keliauti per jo gyvenimą, aiškiai padalintą tarp dviejų ribų – realaus ir pomirtinio pasaulio. Gal dėlto, kad tai ir knyga apie vertybes, apie tai, kaip svarbu jas rasti ir branginti. Jomis gyventi. Be to, šia knyga autorius dar kartą patvirtina savo kaip mitologinių, folklorinių ar literatūrinių archetipų interpretacijos meistro reputaciją.

Beje. Knyga pirmiausia adresuota vaikams, tad N. Gaimanas vis sulaukia priekaištų dėl tokios veiksmo vietos pasirinkimo. Tačiau jis visada atremia juos, tvirtindamas, kad jo knyga yra apie gyvybės, gyvenimo, šeimos vertės suvokimą.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt