Draugo netektis vaikystėje ar paauglystėje yra viena skaudžiausių ir labiausiai sukrečiančių patirčių. Suaugusieji dažnai nori apsaugoti vaikus nuo šio skausmo, kartais net bandydami nutylėti tiesą ar sumenkinti situaciją, tikėdamiesi, kad „vaikai greitai viską pamiršta“. Tačiau vaikų psichologai sutinka: vaikai liūdi ne mažiau nei suaugusieji, tik jų gedėjimo kalba yra kitokia.
Šiame straipsnyje apžvelgsime pripažintų psichologijos ekspertų rekomendacijas, kaip padėti vaikui išgyventi šį sunkų laikotarpį.
1. Supraskite, kad vaikų gedulas yra „banguojantis“
Garsus JAV gedulo ekspertas ir psichologas Dr. Alan Wolfelt pabrėžia esminį skirtumą tarp suaugusiųjų ir vaikų gedėjimo. Suaugusieji linkę liūdėti ilgai ir nepertraukiamai, tuo tarpu vaikų gedulas primena šokinėjimą per balučių vandenį – jie gali vieną minutę karčiai verkti, o kitą jau žaisti su žaislais ar juoktis.
Dr. A. Wolfelt įžvalga: „Vaikai negali ilgai išbūti intensyviuose jausmuose, todėl jų psichika natūraliai daro pertraukas. Tai nereiškia, kad vaikas pamiršo draugą ar jam nerūpi – tai tiesiog savisaugos mechanizmas.“
Ką daryti tėvams? * Nevardykite vaiko „beširdžiu“, jei jis greitai sugrįžta prie linksmybių.
Leiskite jam būti vaiku ir neverskite nuolat demonstruoti liūdesio.
2. Kalbėkite tiesiai ir venkite metaforų
Kai miršta bendraamžis, suaugusieji, norėdami sušvelninti smūgį, dažnai naudoja eufemizmus: „jis užmigo amžinu miegu“, „iškeliavo į ilgą kelionę“ arba „Dievas jį pasiėmė pas save“.
Amerikos psichologų asociacijos (APA) specialistai griežtai rekomenduoja vengti tokių frazių, ypač dirbant su jaunesnio amžiaus vaikais. Mažamečiai mąsto labai pažodžiui. Pasakymas, kad draugas „užmigo“, gali sukelti panišką baimę eiti miegoti, o „iškeliavo“ – pyktį, kodėl draugas neatsisveikino arba baimę, kad išėję tėvai taip pat nebegrįš.
Kaip kalbėti?
Naudokite aiškius, amžiui tinkamus žodžius: „Mirus jo kūnui, jis nebegali kvėpuoti, valgyti ar jausti skausmo.“
Būkite pasirengę tam pačiam klausimui („O kada jis grįš?“) atsakyti dešimtis kartų. Vaikams reikia laiko intelektualiai suvokti mirties negrįžtamumą.
3. Validuokite VISUS jausmus (net ir pyktį ar kaltę)
Niujorko Child Mind Institute psichologai pastebi, kad vaikų netekties skausmas dažnai maskuojasi po kitomis emocijomis. Vaikas gali tapti agresyvus, pradėti blogiau mokytis arba užsidaryti savyje. Gana dažnas jausmas yra kaltė (pvz., „mes vakar susipykome, todėl tai įvyko“) arba pyktis ant mirusio draugo, kad šis jį paliko.
Patarimas: Nenubraukite šių jausmų frazėmis „tau neturėtų būti pikta“. Vietoj to sakykite: „Normalu pykti. Normalu jaustis sutrikusiam. Aš esu čia su tavimi.“
Fizinis reguliavimas: Trauma ir liūdesys kaupiasi kūne. Garsus neuromokslininkas ir psichiatras Dr. Bruce Perry pabrėžia, kad po sukrėtimo vaikams labai padeda ritminga veikla: pasivaikščiojimai, bėgiojimas, supimasis supynėse ar tiesiog stiprus tėvų apkabinimas. Tai padeda nuraminti sužadintą nervų sistemą.
4. Kada verta sunerimti?
Laikas gydo, tačiau kartais vaikui prireikia profesionalios pagalbos. Ekspertai rekomenduoja kreiptis į vaikų psichologą arba psichoterapeutą, jei praėjus keliems mėnesiams po netekties pastebite šiuos simptomus:
Ryškus elgesio pasikeitimas: Vaikas visiškai atsiriboja nuo draugų ir hobių, kurie anksčiau teikė džiaugsmą.
Regresas: Vyresnis vaikas pradeda šlapintis į lovą, čiulpti pirštą ar paniškai bijoti likti vienas (kas būdinga daug jaunesniems vaikams).
Nuolatinis fizinis skausmas: Skundai pilvo, galvos skausmais, kurių priežasčių neranda gydytojai.
Nuolatinė kaltė: Vaikas niekaip neišsivaduoja iš minties, kad jis galėjo užkirsti kelią draugo mirčiai.
Svarbiausia – jūsų pačių ramybė
Vaikai yra tarsi emociniai radarai – jie skenuoja suaugusiųjų reakcijas. Jei patys esate sukrėsti šios netekties, neslėpkite savo ašarų. Pamatęs, kad tėvai liūdi, vaikas supranta, jog jo paties liūdesys yra normalus ir saugus. Rodykite pavyzdį: liūdėkite, bet kartu po truputį grįžkite prie kasdienės rutinos, nes struktūra ir nuspėjamumas suteikia vaikui didžiausią saugumo jausmą.
Palikti komentarą