Paauglystė tėvams dažnai primena emocinį amerikietišką kalnelį. Vakar dar glaustęsis ir atviravęs vaikas šiandien trenkia durimis, o į paprastą klausimą „Kaip praėjo diena?“ atsako giliu atodūsiu. Natūralu, kad tėvams kyla dvejonių: „Ar jis vis dar mane myli? Ar aš kažką darau blogai?“
Vystymosi psichologijos tyrimai rodo, kad po šiuo atšiauriu fasadu slepiasi ne meilės trūkumas, o intensyvi emocinė transformacija. Paauglio jausmai tėvams nėra neigiami – jie tiesiog tampa ambivalentiški.
1. Prieraišumas niekur nedingsta, jis tik keičia formą
Garsi prieraišumo teorija (angl. Attachment Theory), kurios pradininkas yra John Bowlby, teigia, kad saugus ryšys su tėvais yra būtinas vaiko raidai. Naujesni neurobiologijos ir psichologijos tyrimai patvirtina: paaugliams tėvai išlieka pagrindiniu saugumo uostu.
Štai ką atranda mokslininkai:
Emocinis ramstis: Nors paaugliai daugiau laiko leidžia su bendraamžiais, ištikus didelei krizei (pavyzdžiui, patyrus nesėkmę ar stiprų stresą), jie vis tiek tikisi tėvų palaikymo.
Saugumo bazė: Žymus paauglystės psichologijos ekspertas dr. Laurence Steinberg pažymi, kad paaugliai eksperimentuoja su pasauliu tik žinodami, kad namuose jų laukia besąlygiškas priėmimas. Jei šio saugumo nėra, paauglio maištas tampa destruktyvus.
2. Prieštaringi jausmai: noras atsiskirti ir baimė likti vienam
Eriko Eriksono psichosocialinės raidos teorijoje paauglystė įvardijama kaip identiteto priešpriešos vaidmenims stadija. Paauglys privalo atsakyti į klausimą: „Kas aš esu, atskirai nuo savo tėvų?“
Šis procesas, psichologijoje vadinamas individualizacija, sukelia stiprią vidinę priešpriešą, kuri tėvams atrodo kaip nepastovumas:
Vieną akimirką: „Palik mane ramybėje, aš viską žinau pats!“ (Nepriklausomybės siekis). Kitą akimirką: „Kodėl tu man nepadedi? Tau visiškai nerūpi!“ (Vaikiškas globos poreikis).
Užsienio tyrėjai pabrėžia, kad paaugliai dažnai patys išsigąsta savo augančio savarankiškumo. Pyktis ar kritikavimas tėvų atžvilgiu yra nesąmoningas būdas „atstumti“ tėvus, kad būtų lengviau emociškai atsiskirti ir kurti savo asmenybę.
3. Idealizacijos pabaiga ir „tėvų nuvertinimas“
Vaikystėje tėvai yra visagaliai herojai, žinantys visus atsakymus. Paauglystėje, vystantis kognityviniams gebėjimams (ypač abstrakčiam mąstymui), vaikas pradeda matyti pasaulį be rožinių akinių.
Realybės patikrinimas: Paauglys pastebi tėvų klaidas, silpnybes ir veidmainystę (pvz., kai tėvai reikalauja nerūkyti, bet patys turi žalingų įpročių).
Kritika kaip įrankis: Pasak psichologės dr. Lisa Damour, tėvų kritikavimas padeda paaugliui sušvelninti priklausomybės jausmą. Paaugliui lengviau palikti „netobulus“ tėvus ir kurti savo gyvenimą, nei palikti „idealius“ dievaičius.
Todėl vaiko kritika ar gėdos jausmas dėl tėvų elgesio viešumoje nėra pagarbos praradimas – tai tiesiog realistiškesnio santykio pradžia.
4. Ką daryti tėvams? Psichologų rekomendacijos
Remiantis longitudinaliniais (ilgalaikiais) šeimų tyrimais, sėkmingiausią ryšį išlaiko tie tėvai, kurie taiko autoritetinį (bet ne autoritarinį) auklėjimo stilių.
| Ko paaugliui reikia iš tėvų? | Kaip tai parodyti praktikoje? |
| Ribų ir struktūros | Taisyklės vis dar reikalingos, tačiau jos turi būti lanksčios ir aptariamos kartu, o ne primetamos jėga. |
| Emocinio prieinamumo | Būkite šalia, kai vaikas nori kalbėti, bet nespauskite jo, kai jis nori tylėti. |
| Asmeninės erdvės | Gerbkite jo privatumą (kambarį, telefoną, dienoraštį). Tai stiprina pasitikėjimą. |
| Suaugusiojo ramybės | Neatsakykite pykčiu į pyktį. Paaugliui reikia matyti, kad suaugęs žmogus geba suvaldyti savo emocijas. |
Paauglio jausmai tėvams nėra neišnykę – jie tiesiog transformuojasi iš vaikiško priklausomumo į brandžią partnerystę. Kai paauglys sako „Aš tavęs nekenčiu“ arba „Tu nieko nesupranti“, užsienio psichologai rekomenduoja tai išversti taip: „Man dabar labai sunku susivokti savyje, man baisu augti, bet man reikia žinoti, kad tu atlaikysi mano pyktį ir vis tiek mane mylėsi.“
Palikti komentarą