Kas kaltas dėl vaiko agresyvumo: tėvai, TV ar bendraamžiai?

Taip pat manoma, jog agresija yra ne tiek biologinės, kiek socialinės kilmės: tai noras viešpatauti kitų žmonių atžvilgiu.

Kita vertus, jei žmogus neturi nė grūdelio agresijos, jis tampa per daug pasyvus, patiklus ir nesugeba pasakyti „ne“, apginti savo nuomonę. Todėl negalima teigti, jog šis bruožas absoliučiai žalingas.

Svarbu – kokia forma jis reiškiasi.

Nedėkime lygybės ženklo tarp agresyvumo ir aktyvumo. Tačiau jei vaikas negatyvius jausmus ar savo poreikius reiškia fizine agresija, žiauriai elgiasi su gyvūnais, po agresijos akto džiūgauja, yra susijaudinęs, – kreipkitės į medikus.

„Tu gi vyras…“

Agresyvumas labiau būdingas berniukams: mat vyrams gamtos skirta ginti savo teritoriją, šeimą, o agresija – tai reakcijos į išorės pavojus forma.

Tėvas nuolat kartoja sūnui: „Tu gi vyras, turi mokėti apsiginti pats“.

Berniukai, kurie bando konfliktus spręsti pasikviesdami pagalbon mokytojus arba tėvus, gali išprovokuoti savo draugų pasmerkimą, o kartais ir paties tėvo, kuris stengiasi išauklėti „tikrą vyrą“.

Patys mažiausi dar nemoka gudrauti ir savo jausmus reiškia nepaisydami aplinkinių reakcijos, tačiau vėliau jie susiduria su „visuomenės normomis“, kurios draudžia atvirai reikšti savo „aš“. Tačiau agresija dėl to niekur nedingsta, – ji tik pasireiškia kitomis formomis.

Kaip išreiškiama agresija, priklauso nuo šeimos auklėjimo, vaiko polinkių, jo gyvenimo sąlygų.

Pyktis skirtas ne jums

Kuo vaikas didesnis, tuo agresijos pasireiškimas labiau užmaskuotas.

Įsivaizduokime, kad vaikas įsižeidė dėl kokio nors mamos poelgio. Greičiausiai jis nereikš jai pretenzijų, nuoskaudą užgniauš, o paskui išsilies susimušęs su kuo nors vaikų darželyje, mokykloje, gatvėje.

Arba atvirkščiai – nutylėjęs nuoskaudą mokykloje, bus šiurkštus namuose su mama.

Yra vaikų, kurie renkasi tik agresyvias elgesio formas. Jie ardo žaislus ne tam, kad pasižiūrėtų, iš ko jis padarytas, jiems tiesiog patinka laužyti, naikinti.

Tokie vaikai reikalingi ypatingo dėmesio, nes čia esama patologijos pavojaus.

Ką darome ne taip?

Jeigu vaikas daro ką nors negero, dažniausiai tėvai ima ant jo rėkti.

Taigi jie tarsi sako: „tu neturi būti agresyvus“ – tačiau patys tuo metu yra agresyvūs.

Trejų – penkerių metukų mažylis tiesiog apstulbsta, susidūręs su tokia dilema.

O vyresnis vaikas iš to padaro tik tokias išvadas: arba tai vis dėlto galima, tik tyliai, arba dabar negalima, o kai užaugsiu – prašom.

Pati blogiausia traktuotė – „galima tiems, kurie stipresni“. Tuomet savo įniršį jis išlies ant silpnesnių.

Dabar mažieji skatinami ne išvengti konflikto, bet ginti savo interesus. Kokias būdais? Atsikirsti? Duoti grąžos?

Mokykime vaikus savo nepasitenkinimą pirmiausiai pasakyti žodžiais: „Man nepatinka, kad tu…“

Jeigu šeimoje praktikuojamas panašus elgesys, vaikas nesunkiai jį perims.  

Dažniausiai pasitaikančios vaiko agresyvumo priežastys

NUOVARGIS. Vaikų, augančių nedarniose šeimose, nervų sistema dažnai būna išbalansuota: kai tokie vaikai pavargsta, jų susijaudinimas ima augti. Nuo to jie pavargsta dar labiau, ir viskas baigiasi protrūkiu.

Jeigu vaikas linkęs greitai susijaudinti, visus judrius žaidimus reikia baigti prieš dvi tris valandas iki miego. Naudingas šiltas dušas ir poilsis dieną (ypač vasarą).

NEGATYVI SAVIMONĖ. Aš – blogas, todėl ir elgiuosi blogai. Tačiau blogai elgdamiesi tokie vaikai labai skausmingai reaguoja net į menkiausią kritiką, nes ji  jiems reiškia „tu esi blogas“.

Tokiems vaikams reikia sakyti ne „tu trukdai“, o „žinai, visiems vaikams blogai, kai tu triukšmauji“. Tai yra reaguoti ne į asmenybę, o į konkrečius poelgius.

BAIMĖ („gynybinė agresija“). Jeigu vaikas turi negatyvią bendravimo su žmonėmis patirtį, jis gali iš anksto gintis nuo situacijos, kuo nors jam primenančios jau buvusią.

REAKCIJA Į DRAUDIMUS, į asmeninės laisvės apribojimą, į situaciją, kai nepatenkinami vaiko poreikiai.

Paaiškinkite vaikui draudimų priežastį. Jeigu vaikas ko nors pageidauja nelaiku, pasiūlykite jam kompromisą („Mes tai padarysime vėliau“).

DĖMESIO REIKALAVIMAS. Vaikams, į kuriuos nekreipiamas dėmesys, kurie patiria tėvų meilės stoką (tai būna ir darniose šeimose), svarbus bet koks dėmesio ženklas, netgi negatyvus.

RIBŲ REIKALAVIMAS.  Agresija – signalas suaugusiesiems: „Aš negaliu savęs suvaldyti, sustabdykite mane!“

Vaikas dar nesugeba susigaudyti savo sudėtinguose jausmuose, jis patiria stiprų vidinį konfliktą ir jaučia poreikį šiuos vidinius prieštaravimus išlieti.

Giliai širdyje vaikas supranta, kad elgiasi blogai, ir iš tikrųjų ieško, kas jį sustabdytų.

Vaikams labai svarbu, kad suaugusieji suvaldytų jų agresiją, nes tas, kuris tave apgynė nuo tavęs paties, sugebės apsaugoti ir nuo išorinių pavojų.

SOCIALINĖ PATIRTIS (suaugusiųjų pavyzdys, kino herojai…) Vaikas, su kuriuo buvo žiauriai elgiamasi, gali kartoti šį elgesio modelį: „Kaip jie su manimi – taip ir aš su jais“. Jeigu vaikas gyveno šeimoje, kurioje nuolat mušėsi, rėkavo, jis darys tą patį ir kai bus kitoje aplinkoje.