Kaip mažas vaikas suvokia mirtį? Dvejų metų vaikas mirtį supranta kaip išsiskyrimą, jis laukia, kad, ilgai netrukęs, tėtis ar močiutė sugrįš. Iki penkerių metų vaikas dažniausia mano, kad žmogus užmigo ir ta būsena yra laikina. Jis nesuvokia mirties kaip gyvenimo pabaigos.

Todėl per šermenis vaikas gali juoktis, pešioti mirusįjį.

Nereikia jo smerkti ir gėdyti, nes tai gali sukelti baimę.

Religingas žmogus vaikui aiškina, jog močiutė ar sesė išėjo pas Dievą, sėdi ant debesėlio danguje, rojuje.

Psichologai sutaria, kad vaikui reiktų sakyti, jog tai biologinis procesas. Gal tuomet prasminga atskirti sielą ir kūną (šis mirtingas, siela – ne).

Tas atsiskyrimas nuo kūno vaikui irgi gali būti baisus, bet juk ir gimdamas kūdikis atsiskiria nuo motinos.

Galima sakyti, kad velionis lieka gyventi daiktuose, nuotraukuose, prisiminimuose.

Kūnas nunyko, paseno arba liga jį sugraužė, o siela sklando apie mus, netgi mumyse, mūsų mintyse, kai galvoji apie artimą žmogų.

Bet visą laiką reikia pabrėžti, kad tas žmogus YRA miręs.

Vaikui nuo 3-ejų iki 5-erių metų nepatartina kalbėti perkeltine prasme: išėjo, užmigo, užgeso širdis. Geriau kalbėti labai tiksliais žodžiais, kad vaikas suvoktų, jog miręs nebegali sugrįžti, nes mirtis nėra laikina.

7-9 metų vaikui galima aiškinti, kad kad mirtis – neišvengiamas etapas, kai žmogaus kūnas miršta, bet jo gyvenimas tęsiasi kituose, vaikuose ir anūkuose.

O štai 12-mečiai supranta, kad tai gali atsitikti kiekvienam.

Vaikas klausia: „Ar aš numirsiu rytoj?“ Galima atsakyti, jog niekas nežino savo mirties valandos, bet tu negali taip staiga mirti – turi kažkas atsitikti, kad sukeltų mirtį.

„Tu esi su manim, aš tave saugau ir globoju. Tau nieko neatsitiks.“  „Ne, mama ir tėtis tave apsaugos.“

Ne per maži

Jeigu mama serga nepagydoma liga, ar reikia apie tai sakyti vaikui?

Mažam vaikui, 4-6 metų, reikia pasakyti tik tą dieną, kai mama mirė.

O paauglį reikia ruošti. Kai matai, kokias kančias kenčia sergantis artimasis, po jo mirties kartais ateina palengvėjimas ir mintis, jog šiuo atveju tai buvo išsigelbėjimas.

Mes nežinome, kaip viskas yra iš tikrųjų, todėl neįteikime vaikams, kad mirtis – tai tamsa, visko pabaiga.

Vaikai labai linkę prisiimti kaltę. Todėl būkime atsargūs kalbėdami metaforomis: „Oi, kaip tu mane išvarginai, man tuoj širdis sustos“ arba „Tu nuvarysi mane į kapus“.

Kai taip atsitiks, vaikas gali manyti, jog mama mirė dėl to, kad jis blogai elgėsi.

Vaikams būtina pabrėžti, kad mirties priežastis buvo liga, dėl kurios niekas nekaltas.

Prasminga šeimoje auginti augalą ar gyvūną. Tai yra geras būdas tėvams kalbėti su vaiku apie mirtį.

Gedėdamas prarasto gyvūno ar nuvytusios gėlės, vaikas mokosi gedėti žmogaus. Ir laidotuvių žaidimus reikia toleruoti: žaisdamas vaikas įgyja įgūdžių.

Kaip jis žaidžia šeimą, pardavėją, – susitapatina su jais. Taip ir žaisdamas laidotuves, vaikas nujautrina baimę ir mokosi suvokti reiškinį.

Ar mes dar susitiksime?

Mažoji Aistė matė motiną ir močiutę labai sielvartaujančias prosenelės laidotuvėse. Po kelerių metų ji pasakė mamai: „Norėčiau mirti kartu su tavim. Bijau, kad neištversiu skausmo, kai tavęs neliks“.

Reikia valdyti savo emocijas vaiko akivaizdoje. Jeigu motina labai verkia, – vaikas išsigąsta, kad mirtis – labai baisu, kad labai skauda.

Vaikui reikia paaiškinti: „Man dabar labai skauda, bet kai verkiu, man palengvėja. Bet skausmas praeina, ir lieka labai gražūs prisiminimai apie tą žmogų, ir visada yra dėl ko gyventi“.

Ar suteikti vaikui viltį, kad po mirties jis sutiks mamą?

Čia pavojinga „perspausti“, tačiau kai vaikui vos dešimt metų, nuo truputėlio fantazijos jam palengvės. Pabrėžkite, kad žmogus lieka gyventi prisiminimuose, perduotuose bruožuose ir vertybėse. „Dalis manęs gyvena tavyje.“

Ar vaikas privalo dalyvauti laidotuvėse, šermenyse? Maži vaikai gali juoktis, tiesiog dūkti aplink karstą…