Kodėl žmonės skiriasi?

Moterims, kurios mano, kad sutuoktinis bus amžinai įsimylėjęs, visad patrauklus, paslaugus, pasitempęs, – nusivylimas garantuotas.

Ypač greitai romantika išgaruoja susilaukus atžalos.

Jei dar prisimenate biologiją, tai žinote, kad patinas, atsiradus palikuonims, jau nebegundo patelės (ji to ir nebeleidžia daryti).

Patinas saugo savo šeimą nuo priešų, rūpinasi maistu, o patelė ne tik jo negundo, bet netgi veja šalin – jai dabar ne tas galvoj.

Moteris, kuri neigia šią paprastą tiesą, atrodo, neigia ir savo natūralią prigimtį: jai patinka būti mylimai, ji trokšta būti amžina princesė, dėl kurios kovotų narsūs riteriai.

Ir jeigu vyras po vestuvių toks nebėra, ji bando rasti kitą riterį – psichoterapeutą ar savo augantį sūnų, su kuriuo lieka gyventi po skyrybų.

Tipiškas tokios išsiskyrusios moters posakis: savo gyvenimą ir širdį aš atidaviau sūnui, jis – mano viltis. Ji sielos gilumoje visada siekia vieno – amžinos jaunystės ir žavesio.

Galbūt teatro scenos, galbūt romantiškų ir dvasingų pažinčių – kas žino? Bet tik ne gašlaus vyro ir apskritai visos tos fiziologijos, materialumo.

Dažniausiai žmonės skiriasi vadinamuoju kritiniu laikotarpiu, tai yra 3-7-aisiais bendro gyvenimo metais.

Vėliau paprastai nugyvenama dešimt ramių metų, o 17-aisiais vėl ateina krizė, kuri tęsiasi iki pat sidabrinių vestuvių – 25-ųjų santuokos metinių. Peržengę šią ribą, žmonės skiriasi labai retai.

Kodėl pirmieji santuokos metai yra kritiniai?

Todėl, kad vieną gražią dieną, kuri po vestuvių ilgai neužtrunka, ima ir atsiveria akys: pamatai savo išrinktąjį kitoje šviesoje – žiovaujantį, nesiskutusį (arba susivėlusią, nudrengtu chalatu).

Tie partnerio trūkumai, kuriuos anksčiau lyg ir matei, bet jie netrukdė, dabar staiga pradeda skaudinti.

Žinoma, galima prisitaikyti, priimti žmogų koks jis yra ir t.t., tačiau nuoskaudos kaupiasi, kol vieną kartą pūlinys pratrūksta arba pamažu vystosi neurozė.

„Mes – visiškai skirtingi žmonės“

„Lytiniam gyvenimui aš nesu labai reikli, – sako moteris. – Mano vyras skundžiasi, kad esu per šalta…

Jis dažnai vėluoja iš darbo. Prašau, kad grįžtų laiku ar bent paskambintų, bet jis nesupranta, kaip man tai svarbu. Jeigu jis mane mylėtų, tai suprastų, kaip laukiu…“

Tai labai tipiški žodžiai. Žmona ir vyras turi savų vertybių. Žmonai tai – punktualumas (kad pareitų laiku) ir atsakomybė (galėtų bent paskambinti).

Vyrui svarbu seksas (per šalta) ir darbas arba draugai – nelygu iš kur jis vėluoja.

Kiekvienas nori, kad jam vertingus dalykus taip pat vertintų ir kitas. Savos vertybės atrodo didelės, o kito – „smulkmenos“.

Maža to, kiekvienas laukia, kad sutuoktinis pats, be žodžių, suprastų, ko kitam reikia. Meilės įrodymu tampa stebuklingas sugebėjimas skaityti kito mintis. Kadangi tai neįmanoma, bręsta baisi išvada „Mes – visiškai skirtingi žmonės“.

Tuomet ima traukti kitas žmogus, ir tas potraukis, jei šeimoje nesusipratimų daugėja, gali virsti neištikimybe. Nuskriaustoji pusė paduoda pareiškimą skyryboms ir ima ieškoti panašesnio į save.

Psichoterapeutas S. Libichas yra pasiūlęs tokį laimės receptą: „Nesusižavėkite, kad nenusiviltumėte“.

Receptas paprastas, tačiau neįgyvendinamas…

Jauna zylutė pasiskundė senai zylei, kad negali ilgai išbūti naujuose lizduose: jai pradedąs nepatikti lizdo kvapas.

Tuomet jai tenka sukti naują, bet po kiek laiko istorija kartojasi.

Senoji zylė, įdėmiai išklausiusi, tarė: „Nekeisk taip dažnai lizdų. Tai ne jų, o tavo kvapas“.