Nerimastingų vaikų tėvai pastabas atžaloms duoda nenoriai, nes jos sukelia vaikams nerimą. Paprastai tėvai nemėgsta liūdinti vaikų. Kadangi į nerimą linkę vaikai ir taip nuolat graužiasi, save kaltina, tėvai vengia jiems nurodyti klaidas ar sakyti kitas pastabas, kurios dar galėtų padidinti stresą. Gal iš tiesų derėtų į linkusių viską labai giliai į širdį priimti vaikų elgesį žiūrėti pro pirštus? Ar tai ne išmintinga? Deja, bet nelabai.
Nerimastingi vaikai labai bijo suklysti. Jiems nuolat atrodo, kad kiti ant jų pyksta. Naktimis jie dažnai sapnuoja košmarus, dieną – jaučia įtampą. Tačiau tai nereiškia, kad mes juos turime akylai saugoti nuo bet kokių pavojų. Jiems tikrai naudinga išmokti išgyventi tai, ko jie labiausiai bijo: klaidą, nesėkmę. Tik tuomet jie gali įsisąmoninti, kad suklysti nėra taip tragiškai baisu. Idealiausia vieta tokioms gyvenimo pamokoms – namai, kur jie žino, kad yra mylimi ir branginami.
Tėvai yra geriausi mokytojai, kurie gali padėti išmokti vaikus realistiškai ir lanksčiai žvelgti į klaidas, kurių neišvengiamai pasitaiko. Vaikas slapta, nepaisydamas tėvų draudimo, pasiėmė iPad į lovą? Galbūt jis žaidė kompiuteriu tada, kai derėjo laiką skirti namų darbams? Įspyrė po stalu jaunesniam broliukui? Toks vaikų elgesys gana įprastas. Tačiau nerimastingas vaikas labai bijo, jog gali išaiškėti net menkiausias jo padarytas taisyklių pažeidimas. Jie įsitikinę, kad net menkiausias pažeidimas gali sugriauti jų reputaciją ir sugadinti aplinkinių požiūrį, to, jog visi pradės juos vertinti kaip nevykėlius.
Nerimastingas vaikas, viena vertus, labai bijo gauti pastabą, kita vertus, yra įsitikinęs, kad netrukus sulauks bausmės. Išmintingas tėvas šiuo atveju neturėtų pasiduoti pagundai „saugoti“ vaiką ir padėti jam parodyti, kad pastaba, bausmė nėra pasaulio pabaiga ir tai galima sėkmingai išgyventi. Ko tėvai turėtų siekti? Parodyti, kad suklysti nėra jau taip baisu, net jei mūsų klaidos ką nors supykdo, pyktis nesitęsia amžinai, kad klaida automatiškai nereiškia mūsų reputacijos žlugimo, dažniausiai yra būdų ištaisyti savo klaidas. Kai suklystame, turime ne tiek graužtis dėl to, ko jau negalime pakeisti, bet pabandyti padaryti viską, ką galime, taisydami klaidos padarinius čia ir dabar. Paradoksalu, bet klaidos neretai būna net naudingos. Žmonės paprastai jas greitai pamiršta, o mes patys turime galimybę mokytis ir augti. Ar ne tokio supratimo kiekvienas išmintingas tėvas linkėtų savo vaikui?
Štai keli patarimai pradžiai:
- 1. Prisiminkite tikslą. Tėvams gali kilti dvejopų minčių įsivaizduojant, kad drausminimas reiškia, jog turi pykti, kelti balsą bei išdėstyti padarinius. Tikrai nebūtinai. Tai vaiko ugdymas bei pagalba jam augti ir būti savimi.
2. Stebėkite savo balso toną. Nerimastingi vaikai labi jautrūs intonacijai, todėl lengvai pajunta, jog ant jų šaukiate, net jei kalbate įprastu balsu. Kuo neramesni, tuo sunkiau jiems bus įsijausti į pokalbį, todėl kai tik galite, kalbėkite tyliai ir ramiu tonu. Jei vis dėlto pakelsite balsą ar pasakysite ką nors, dėl ko vėliau gailėsitės, bus puiki galimybė pasitreniruoti tai, ko mokote vaikus, t. y. atsiprašyti ir suteikti sau antrą progą kitaip suformuluoti mintį, kurią norėjote išreikšti.
3. Leiskite vaikui pačiam pasakyti, kur suklydo. Koks pasitaisymo būdas geriausias? Kai vaikai gali taisyti patys save, o nerimastingieji dažnai jau žino, ką padarė blogai. Taigi, užuot bandę išsiaiškinti tinkamą būdą kalbėtis su vaiku, paklauskite: „Kaip manai, ką ketinu pasakyti?“ arba „Ar gali pasinaudoti savo minčių skaitymo gebėjimais ir atspėti, ką mąstau?“ Tuomet jie galės būti tie, kurie pasakoja apie savo klaidas, o užuot davę pastabas, galite pagirti už tai, kad jie atpažįsta problemą, pakalbėti, kaip tai nutiko ir kaip elgtis toliau.
Tokiu būdu – priimant kaip bendradarbiavimą – pasidalinus drausminimo darbą, šeimoje sumažėja nerimo. Jūsų vaikas nelaukia klaidų, bijodamas jų lyg Damoklo kardo. Laikui bėgant, vaikai išmoksta, kad, vos optimaliai pasirinkę, tą pačią akimirką savo moralumo nepraras. Jie akimirksniu netampa „blogais vaikais“; tai geri vaikai, kurie žino, ką padarė blogai, ir tereikia klaidą ištaisyti arba iš jos pasimokyti.
4. Nepriekaištaukite: susitelkite į elgesį; Užuot sakę „turėjai…“ ar „tu kaltas!“, pasikalbėkite apie tai, kas nutiko, ką vaikas tuo metu mąstė ir kaip elgtųsi kitą kartą. Nedarykite užuominų, kad jis „blogas“, bet akcentuokite, kodėl priimtas sprendimas nebuvo geriausias.
5. Atsakykite „sumuštinio stiliumi“. Jei reikia duoti pastabą, savo kalbą sušvelninkite empatijos sumuštiniu: pirma – duona: „Suprantu, jog liūdi, nes nenorėjai, kad taip nutiktų“, tuomet dėkite mėsą: „Dabar jau žinosi, kad kai kitą kartą norėsi pasinaudoti klijų šautuvu, turi atsiklausti.“ Pabaikite kitu empatišku sakiniu: „Žinau, kad paprastai pasirenki gerai, tačiau dabar mokėsi dar daugiau.“
6. Išmokykite vaiką patikrinti nerimo priežastis. Nerimastingų vaikų rizikos suvokimas paprastai būna klaidingas. Jie visada susirūpinę išgyvenimais, kurių, tikėtina, niekada nepatirs, kad bus palikti po pamokų ar pakviesti į direktoriaus kabinetą, arba kad jūs jų „nekenčiate“ ar „nebemylite“, nes nerimas privertė juos tuo suabejoti. Kai vaikas nusiminęs, paprašykite išsakyti savo nerimo priežastis ir paaiškinkite, ką nerimas sako apie situaciją. Tuomet paskatinkite „patikrinti“ baimes pagalvodami apie kiekvieną iš eilės ir, remdamiesi vaiko situacijos suvokimu, nuspręskite, ar nerimas tikras, ar ne.
7. Vadovaukitės nerimo nekeliančių atsiprašymų politika. Daugelis nerimastingų vaikų per daug atsiprašinėja – atsiprašo dėl dalykų, kurių nė nepadarė, arba nesiliauja atsiprašinėti dėl padarytų. Padėkite vaikams nustatyti apgailestavimų limitą. Padėkokite už atsiprašymą, tačiau paaiškinkite, kad vieno pakanka. Kad viskas atrodytų lengvabūdiškiau, nerimo verčiamam atsiprašinėti vaikui pasiūlykite vietoj „atsiprašau“ sakyti kitą, nereikšmingą žodį, pavyzdžiui, „špinatai“ ar „brokolis“: „Mama, špinatai, kad pamiršau socialinių mokslų knygą!” Stebėkite, kaip nuotaika pragiedrėja.
Nereikalaukite tučtuojau atsiprašyti vaikų, turinčių priešingą bėdą, kurie dėl savo poelgio jaučiasi taip blogai, kad net negali prisiversti atsiprašyti, nes jaučiasi lyg atsiprašinėdami ne už konkretų veiksmą, o už tai, kokie yra. Padėkite jiems mintyse sumažinti prasižengimą. Pradėkite empatija: „Matau, kad labai nusiminei, nes tau šis prasižengimas atrodo didžiulis, tačiau tai tik vienas nutikimas, viena diena, paverskime jį smulkmena. Kai būsi pasirengęs, pasikalbėsime.“
8. Išmokykite vaikus, kas keičiasi ir kas ne: kalbėkite apie tendencijas ir išimtis. Manymas, kad suklydus žmonės pyks amžinai ir niekada nebepasijusi geriau yra viena priežasčių, kodėl nerimastingi vaikai taip nusimena. Norėdami atremti įsitikinimą, kad dėl tam tikro nutikimo tampama blogu žmogumi ar prarandamas kitų pasitikėjimas, nubraižykite „diagramą“ su daugybe taškelių jos viršuje, žyminčių visas dienas, kai vaiku pasitikėjo aplinkiniai ir kai jis buvo patenkintas savo elgesiu. Tuomet padėkite taškus diagramos apačioje ties viena ar dviem dienomis, kai vaikas suklydo. Padėkite jiems suprasti, kad vienas apatinis taškas tėra nukrypimas, atsitiktinumas, išimtis, neįprastas nutikimas, o susidarydami nuomonę žmonės remiasi ne išimtimis, bet tendencijomis.
9. Nuostolių atlyginimas geriau nei padariniai. Norite, kad vaikas išmoktų, jog klaidos gali būti ištaisomos, taigi kai yra padariniai, geriau paieškokite galimybių suteikti vaikui progą taisyti, tvarkyti ar kitaip pagelbėti. Tai neutralizuos „minutės pertraukėlę“, kurią jie patys sau paskyrė. Galite mintyse susigalvoti užduotį, tiesiogiai susijusią su situacija (padėti sutvarkyti užkandžių stalčių, jei vaikas vieną užkandį paėmė be leidimo), arba paklausti vaiko, kaip jie galėtų padėti – galima netgi į stiklainį pridėti lapelių su užrašytais darbais, iš kurių vaikas pasirinktų. Prašykite įdėti pastangų: „Gal nori kuo nors pagelbėti, kad jaustumeisi prisidėjęs?“
10. Puoselėkite didelius lūkesčius, bet lanksčiai žvelkite į klaidas. Valdingi tėvai tikisi gero vaikų elgesio, tačiau jų tikslas nėra, kad vaikai jų bijotų. Tikslas – išugdyti vaikams suvokimo apie gera ir bloga sistemą, taigi kitą kartą jie žinos daugiau ir geriau jausis rinkdamiesi. Savimi pasitikinčiam, atsakingam vaikui palaikyti labiausiai padedanti tėvystės pozicija yra didelių lūkesčių turėjimas, tačiau taip pat didelis nuoširdumas ir lankstumas bei autonomijos suteikimas. Tikėkite, kad jūsų vaikas geba priimti gerus sprendimus, o kai suklysta, bendraukite su juo nuoširdžiai, lanksčiai ir tikėdami, kad jis žino savo klaidą ir kaip ją ištaisyti. Jei reikia, galite patarti, tačiau toks požiūris į vaiką padės jiems susiprasti patiems.
Taigi kai kitą kartą jūsų nerimastingas vaikas suklys, giliai įkvėpkite, padrąsinkite atžalą padaryti tą patį ir išsikalbėdami suteikite vaikui dovaną įžvelgti gyvenimą kitoje tos akimirkos pusėje. Jūs – tinkamiausias asmuo šiam darbui. Nors vaikas gal ir nepadėkos, sumažėjusios baimės bus jums geriausia padėka.
Pagal tekstą Psychology Today parengė Indrė Lisauskaitė-Stonienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą