Baletas

Baletas (pranc. ballet) – sceninio meno rūšis, kurios pagrindiniai elementai yra šokis, pantomima ir muzika, sujungti į vientisą scenos veiksmą.
Paprastai baletas turi siužetą, yra dramos spektaklis, kuriame žodžiai pakeičiami įvairiais judesiais, mimika ir šokiais. Šiomis priemonėmis baleto aktoriai atvaizduoja gyvenimiškas situacijas, aistras, jausmus, pagal operos libretą kuria vaizdus ir charakterius.
Artimas dabartiniam supratimui baletas atsirado Italijoje Renesanso epochos metu (XVI a.) ir pradžioje buvo bendro veiksmo ir nuotaikos siejama šokių scena operoje. Pirmuoju pasaulietiškuoju baletu laikomas spektaklis 1489 m. pastatytas Milano kunigaikščio ir Izabelės Aragonietės vestuvių proga. Tai buvo dvaro iškilmės su eisenomis, muzika, šokiais ir žaidimais. Nuo to laiko baletas pasidarė dvaro gyvenimo elementu, lydinčiu iškilmes, turnyrus ir pan. Balete atsiranda alegorinių ir mitologinių motyvų, šokių judesiai lėti, smulkūs ir neįvairūs. Iš Italijos patekęs į Prancūziją, baletas tapo iškilmingu prabangiu reginiu. Baletas buvo grynai karaliaus dvaro pramoga, jame dalyvavo dvariškiai, netgi karaliai. Baleto šokėjai buvo tik vyrai su įvairiomis kaukėmis. Kostiumai buvo ištaigingi ir varžantys judesius, jokios technikos nebuvo. XVII a. antroje pusėje atsirado nauji teatro žanrai, pvz., komedija – baletas, opera – baletas, kuriuose svarbus vaidmuo skiriamas baleto muzikai ir bandoma ją dramatizuoti. Savarankiška sceninio meno šaka baletas tapo tik XVIII a. antroje pusėje. Paryžiuje sukurta pirmoji šokių akademija. Tolimesnė baleto raida ir sukletėjimas vyko romantizmo epochoje. Romantiškasis XIX a. į pirmąjį planą iškelia moterį, švelnumą, svajonę ir jausmą. XVIII a. pabaigoje baleto kostiumas tapo žymiai lengvesniu ir laisvesniu, o tai prisidėjo prie šokio technikos vystymosi. Atsirado triko, trumputė tiulio suknelė, atlaso batukai su kietais pirštagaliais. Šokį ant pirštų galų kaip išraiškos priemonę pirmoji panaudojo M. Taglioni.