Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima, Vaikų sveikata

Panikos anatomija: minčių ir emocijų reikšmė

Panikos priepuolis yra labai nemalonus įvykis, kurį patiria daug žmonių.

Visus panikos priepuoliai veikia skirtingai. Žmogus patiria įvairius nemalonius fizinius jutimus, nesupranta, kas su juo vyksta, nežino kaip jam elgtis, kviečia greitąją pagalbą, važiuoja į ligoninę. Tokia situacija labai išvargina, sukelia daug įvairių katastrofiškų minčių ir neigiamų emocijų. Po tokios patirties žmogus dažnai pradeda nerimauti dėl savo sveikatos ir bijoti priepuolių pasikartojimo. Nerimas, baimė, gėda bei su šiomis emocijomis susijusios mintys tampa kasdienio gyvenimo palydovais.

Žemiau pateikta schema vaizduoja tipinį panikos priepuolio modelį. Žmogus pastebi smarkiau plakančią širdį, širdies permušimą, galvos svaigimą ar kitą nemalonų fizinį pojūtį. Šie jutimai savaime nėra blogi, tačiau dėl išsiderinusios autonominės nervų sistemos jie dažnai pasireiškia ne laiku ir ne vietoje. Jausti širdies dūžius nubėgus keletą kilometrų – normalu, tačiau jausti juos prie darbo kompiuterio, iš pirmo žvilgsnio, atrodo nenormalu.

Pajutus simptomą kyla jį vertinanti mintis – Kažkas negerai! Ši mintis sukelia atitinkamą emociją – kyla nerimo jausmas. Nerimas yra emocija, kitaip tariant, hormonų kokteilis, pranešantis kūnui, jog reikia pasiruošti galimam pavojui. Išsiskiria adrenalinas ir kiti su nerimu susiję hormonai, tiesiogiai veikiantys visą kūną – vidaus organus, raumenis ir t.t., įskaitant ir širdį. Gavusi adrenalino širdis pradeda plakti dar smarkiau. Sustiprėjusius jutimus smegenys vėl bando įvertini ir suteikti jiems prasmę, vardindamos visus įmanomus katastrofinius scenarijus. Emocijos stiprėja, streso hormonų daugėja, simptomai ryškėja. Tokios psichofiziologinės grandininės reakcijos viršunėlė, kai nerimas pasiekia 100%, ir yra panikos priepuolis.

Panikos priepuoliai turi tendenciją kartotis

Po ištyrimo ligoninėje ar vėliau gydytojo kabinete žmogus sužino, jog jo širdis sveika ir nėra jokio pagrindo infarktui ar kitoms rimtoms problemoms. Iš dalies lyg palengvėja, tačiau klausimas Tai kas gi man tada nutiko? lieka neatsakytas. Jeigu žmogus negauna teisingos informacijos bei aiškaus paaiškinimo apie tai, kas įvyko ir nesiima teisingų žingsnių, užkertančių kelią problemos pasikartojimui, jis rizikuoja patirti pasikartojančius panikos priepuolius, alinti savo organizmą nuolatiniu nerimu ir galvojimu apie juos bei pradėti riboti savo veiklą ir taip smarkiai sumažinti gyvenimo kokybę. Žemiau pateikta schema vaizduoja pasikartojančių panikos priepuolių grandininę reakciją. Pastebėjusios net menkiausius simptomus, žmogaus smegenys primena apie baisųjį nutikimą, interpretuoja simptomus katastrofiškai ir vėl užsuka panikos mechanizmą. Taip neturi būti ir net patiriant nuolatinius panikos priepuolius galima pasinaudoti psichoterapinėmis technikomis sugriauti užburtą panikos ratą.

Nuolat tykodamos pavojaus smegenys pačios iššaukia priepuolius

Žmogaus smegenys sutvertos taip, jog jos nuolat generuoja mintis ir ieško paaiškinimų. Kai situacija yra susijusi su grėsme ir yra kažkoks neužtikrintumas, smegenys visada linkusios kurti blogiausias išeitis, tam, kad mus apsaugotų nuo blogiausio – geriau būti saugiam, negu gailėtis. Jeigu po pirmojo panikos priepuolio žmogus negavo aiškios informacijos, paaiškinančios pirmojo priepuolio priežasčių ir mechanizmo, informacija jog širdis sveika smegenų iki galo gali neįtikinti. Kyla didelė rizika pasikartojantiems epizodams, kurių scenarijus būna beveik identiškas. A + B = C. Žmogus vėl yra panašioje arba toje pačioje aplinkoje (A) + vėl pastebi anksčiau patirtus fizinius simptomus (B) = panikos priepuolis kartojasi (C).

Mintys ir emocijos yra biologiniai išgyvenimo procesai

Paeksperimentuokime. Užsimerkite ir įsivaizduokite kažkokią neseniai stresą sukėlusią situaciją. Nemalonus pokalbis, išgąstis, viešas kalbėjimas, įžeidimas ar kitas nemalonus įvykis. Pamėginkite atsiminti tos situacijos detales – aplinką, žmones, save, kaip jautėtės toje situacijoje, kokie buvo fiziniai pojūčiai, kokios buvo emocijos? Kokios emocijos dabar? Ar jaučiate panašų virpulį viduje, sunkumo jausmą? O gal tiesiog sumažėjo gera nuotaika? Jūs ką tik savo mintimis paveikėte emocijas ir fizinius pojūčius. Tai nėra kažkoks stebuklas – mintys, emocijos ir fiziniai jutimai yra sąveikaujantys biologiniai procesai.

Emocijos yra lyg recepto pavadinimai, pasakantys kūnui, kiek ir kokių hormonų išskirti, kokiai situacijai pasiruošti ir kaip reaguoti. Emocijos yra išgyvenimui būtinas biologinis procesas. Kiekviena smegenų sugeneruota mintis turi ją lydinčią emociją, pranešančią kūnui, kokiu greičiu ir stiprumu turi veikti kiekvienas organas, į kuriuos raumenis gabenti daugiausia kraujo, iš kurių vietų kraują evakuoti ir t.t. Dėl šios priežasties panikos priepuolio metu galime jausti švinines kojas (jos priplūsta kraujo, tam, kad galėtume greičiau išnešti kudašių) ir vatines rankas (dėl sumažėjusio kraujo rankose, tam, jog greitai nenukraujuotume kovoje susižeidę rankas).

Mums jaučiant laimę, pasitenkinimą, džiaugsmą ar kitas teigiamas emocijas išskiriamas hormonų kokteilis, kuriame vyrauja dopaminas, serotoninas, endorfinai ir kiti gerai mus jaustis priverčiantys hormonai. Nerimas, baimė, panika yra hormonų kokteiliai, kuriuose vyrauja adrenalinas, kortizolis ir kiti fiziologinį streso atsaką sužadinantys hormonai. Visos emocijos reikalingos ir visos turi savo paskirtį. Visas emocijas mes reguliuojame mintimis. Bėda ta, jog ne visada mūsų mintys atitinka realybę – dažnai mūsų smegenys situaciją interpretuoja klaidingai, taip ne laiku ir ne vietoje įjungdamos streso atsaką, virstantį panikos priepuoliu.

Neigiamos mintys generuoja neigiamas emocijas

Neigiamos, baisios ir apskritai visos mintys apie grėsmę ir stresą sukelia neigiamas emocijas smegenų centre, atsakingame už kasdienį potencialiai grėsmingų situacijų stebėjimą. Migdolas yra mažas riešuto dydžio neuronų mazgelis, sekantis visus išorinius ir vidinius įvykius ir viską interpretuojantis katastrofiškai. Ši smegenų dalis yra viena seniausių smegenų struktūrų, turinti dvi pagrindines funkcijas. Migdolas reguliuoja neigiamas emocijas ir fiziologinio streso atsako įjungimą. Antra funkcija – atsiminti ir kaupti informaciją apie visas grėsmę keliančias situacijas. Migdolo darbas – visada būti pasiruošusiam žaibiškai reaguoti ir susikauti arba nešti kudašių. Migdolas niekada nepavėluoja į darbą, nes jo klaidos gali lemti gyvybės ar mirties situacijos išeitį.

Aktyvus ir reaktyvus migdolas leido mums išgyventi tūkstančius metų iki šių dienų. Šiais laikais migdolo hiperaktyvumas dažnai pakiša koją. Modernioje visuomenėje mažėja gyvybės ar mirties situacijų, tačiau migdolas savo darbą dirba toliau ir nuolat aktyvuoja streso atsaką ne tik gyvybės ar mirties klausimais, bet ir dėl psichologinių priežasčių. Nuolat įjungdami fiziologinį streso atsaką dėl psichologinių priežasčių (viršininko kritikos, viešo pasisakymo baimės ir t.t.) aliname savo organizmą. Kaip sako Robertas Sapolskis, vienas žymiausių šių laikų streso tyrinėtojų, tapome pakankamai protingi patys save susargdinti, nuolat įjunginėdami streso atsaką dėl netikro pavojaus. Pavojus nebūtinai yra stimulas iš aplinkos, pavojus gali būti apie pavojų kilusi mintis. Vien mintis arba vaizdinys apie panikos priepuolį sukelia atitinkamas emocijas, į kurias reaguojadami galime sėkmingai išsišaukti realų panikos priepuolį. Tyrimais įrodyta, jog žmonių, nuolat patiriančių aukštą nerimo lygį, panikos priepuolius bei sergančių panikos sutikimu, migdolas yra nuolatos labiau aktyvus ir nuolat generuoja daugiau neigiamų minčių ir emocijų.

Paniką galime efektyviai kontroliuoti pasitelkdami kitas smegenų dalis

Hiperaktyvų migdolą ir jo neigiamas emocines reakcijas kontroliuojame pasitelkdami kaktines smegenų skiltis. Šios struktūros yra naujausias smegenų priedas, kurį gavęs žmogus pradėjo elgtis mažiau automatiškai (varomas seniausių smegenų dalių, skirtų išgyvenimui) ir pradėjo elgtis labiau apgalvotai, sąmoningai ir racionaliai.

Kaktinės smegenų skiltys (mėlyna, žalia ir violetinė spalvos): atsakingos už sąmoningą mąstymą, dėmesį ir sprendimus

Priekinės smegenų dalys yra skirtos sąmoningam mąstymui ir sprendimų priėmimui ir yra pagrindinis raktas į susitvarkymą su nerimu, fobijomis ir panika. Įsivaizduokime, kas būtų ,jeigu dabar už lango išgirstumėme pavojaus sirenas, o per radiją praneštų, jog tai – ne pratybos. Vien nuo tokios minties migdolas atsibunda ir tampa aktyvus, laukia daugiau informacijos, daugiau patvirtinimo. Bet čia kyla mintis: nesąmonė, dabar tikrai jokios sirenos neįsijungs, gyvename saugioje zonoje, jokio pavojaus nėra. Įsijungė priekinės smegenų skiltys, greitai surinko faktus ir adekvačiai įvertino situaciją. Mes, protingieji žmonės (homo sapiens), turime gebėjimą vertinti savo mintis, rinkti faktus ir koreguoti automatines migdolo reakcijas, keisdami savo mąstymą. Šio gebėjimo lavinimas yra pagrindinis įrankis tvarkantis su nerimu, baime ir panikos priepuoliais.

Parengė Rūta Kavaliauskienė | pauze.lt
Psichologė-psichoterapeutė, Klaipėda

Informacijos šaltinis: http://psichika.eu

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.