Gyvenimas susideda iš smulkmenų ir atskirų akimirkų. Esame taip pripratę prie savo gyvenimo būdo, kad mums net į galvą nešauna ką nors daryti kitaip nei paprastai. Dauguma iš mūsų net nesusimąsto, kaip viskas galėtų pasikeisti, jei pakeistume vieną ar kitą įprotį.

Pagrindinis šių dienų Užgavėnių patiekalas – blynai. Jų receptų žinome daug, bet retai pasvarstome apie sveikesnes blynų alternatyvas, kuriose nebūtų rafinuotų ir mūsų sveikatai nepalankių produktų. Šįkart siūlau pasigaminti blynus be rafinuoto cukraus, baltų miltų ir tik iš augalinės kilmės ingredientų! Garantuoju, kad patiks visiems šeimos nariams ir net didžiausiems blynų ekspertams! Yra vienas pašalinis […]

Pasirodo, yra tokia svarbi – „pirmų trijų minučių“ taisyklė. Kai tėvai pradeda jos laikytis, labai greitai pastebi, kiek daug gerų pasikeitimų įvyksta santykiuose. Taisyklės esmė – visada sutikite vaiką su tokiu džiaugsmu, tarsi sutikę daugybę metų nematytą draugą. Ir nesvarbu, ar grįžote iš parduotuvės, ar iš komandiruotės.

Net pats mažiausias vaikas jaučia skausmą, praradęs artimą žmogų. Kaip išgyventi sielvartą, vaikai mokosi, stebėdami suaugusius. Po mirties, ypač jei mirė brolis, sesuo ar kažkuris iš tėvų, vaikui reikalingas palaikymas, stabilumas ir sąžiningumas. Vaikui gali prireikti daugiau rūpestingumo ir saugumo pojūčio. Būdamas suaugusiu žmogumi, jūs galite palaikyti vaiką sielvarto pergyvenimo proceso metu, demonstruodamas jam, kad […]

Gyvename kultūroje, kurioje daug, o gal net dauguma, žmonių nemato gyvenimo prasmės ar juo nusivilia, dėl tariamo nesugebėjimo rasti savo pašaukimą, savo vietą, prisitaikyti. Šis gyvenimo prasmės stygius, kuris atrodo pasiekė epideminį mąstą, veikia mūsų kūną, protą, emocijas ir jausmus.

Dauguma žmonių, tikriausia, nesuabejotų, kad pilnavertė šeima yra mama, tėtis ir vaikai. Deja, kaip rodo gyvenimas, ypač pastaruoju metu vis daugiau vaikų auga „nepilnose šeimose“, ir… dažniausiai su mama. Tam yra begalės priežasčių… Daugelio šeimų gyvenimą paveikė dabartinis sunkmetis ir daug vyrų patraukė į „ išsvajotąją žemę“… Kai kurios šeimos prarado savo maitintojus paprasčiausiai jiems […]

Skubėjome į darželį ir į darbelį, o pakeliui sutikome mielą katinėlį, su kuriuo būtinai reikia pasišnekėti. Kantrybė. Kantrybė. Kantrybė. Būnant tėvais uoj kokia pageidautina vertybė bei dorybė. Dauguma etapų auginant vaiką ateina ir praeina. Kantrybė yra vienas iš tų dalykų, kurių reikia nuo pradžios iki pabaigos. Gausiai.

Ne, ne už tai, kad padėjo kambarius sutvarkyti ar išnešė šiukšles. Už tai, kad kartu linksmai praleidote dieną? Kad vakarieniavote? Kad pasikalbėjote? Kad palaikė kompaniją ryte valantis dantis? Kad dar tuomet, kai buvo angelas danguje išsirinko būtent jus būti jo tėvais? Žodžiu, ar dėkojate vaikui už tai, kad jis yra?

Įsakymų formos prašymai paverčia žmogų eiliniu kareiviu, kuris turi paklusti besąlygiškai. Paprastas žmogus įsakymus suvokia kaip žeminančius jo orumą ir ribojančius psichologinę laisvę. Įsakinėjantis pats nėra laisvas ir stengiasi gauti laisvės pakaitalą, komanduodamas kitiems. Kova dėl valdžios formalioje aplinkoje

Vaikams labai reikalingi geri draugai, tačiau dar reikalingesni – blogi. Tie patys, kuriems pasirodžius alpsta jautresnės mamos, nenorinčios jų nei matyti, nei girdėti, nei pažinoti. Reikalauja, rėkia, draudžia… Viskas? Emocijos aprimo?… Dabar galima pagaliau įjungti smegenis. O įjungę, nesunkiai suprasime, kad blogi draugai – patys geriausi tėvų pagalbininkai. Blogi draugai vaikams būtini.

Kai pradedame rinkti susikaupusias šiukšles viename ar kitame namų kampe, patiriame vidinį pasipriešinimą arba jaučiamės pasimetę, gal net supykę ar pasibjaurėję. Kodėl taip yra? Gal todėl, kad mama vaikystėje versdavo susitvarkyti savo kambarį ir nuo to laiko negalime pakęsti tvarkymosi? Tai kas dabar verčia mus tai daryti? Kur glūdi sunkumų priežastys?

Dažnai girdžiu tokias istorijas. Kliūna tokiems vaikams nuo visų – darželio auklėtojų, mokytojų, gydytojų, giminaičių… „Su juo neįmanoma susitvarkyti!“, „Jis nesuvaldomas!“, „Absoliučiai neišauklėtas vaikas!“ -Gerbiama mamyte, jūsų sūnus vėl absoliučiai neklauso. „Nusikaltėlis“ stovi ir atkakliai žiūri į priešingą pusę, užsispyrusiai šnarpšdamas nosimi.