Vaikų gerovės centras Pastogė

Vaikų gerovės centras „Pastogė“ buvo įkurtas 1995 m. siekiant keisti tuometinę šalies globos sistemą iš institucinės į šeimyninę. Jos misija yra suteikti apleistam, skriaudžiamam vaikui laikiną prieglobstį globėjų šeimoje, padėti tikrajai vaiko šeimai išspręsti problemas, kad vaikas galėtų grįžti atgal į namus, arba surasti jam naują šeimą. Misijai įgyvendinti centre buvo įkurtos Pagalbos šeimai, Globojančių šeimų, Įvaikinimo tarnybos bei Vaikų krizių centras.

Apie savo darbą pasakoja Pagalbos šeimai tarnybos socialinė darbuotoja Inga: „Mūsų tarnybos socialiniai darbuotojai siekia padėti šeimai išspręsti problemas, dėl kurių vaikai negali augti kartu su savo tėvais ir jiems yra nustatyta laikinoji globa „Pastogės“ krizių centre. Mūsų pirminis tikslas – sugrąžinti vaikus į biologinę šeimą. Vaikai, patekę į laikinąją globą, išgyvena gilų vienišumo, apleistumo, nežinomybės, beviltiškumo jausmą. Kad jų siela sveiktų, o akyse įsižiebtų vilties kibirkštėlės, jiems reikalingas kantrus palaikymas, besąlyginė meilė, priėmimas, nuoseklus dėmesys, aiškios ribos. O tai suteikti gali tik šeima “.

Globojančių šeimų tarnybos socialinė darbuotoja Virginija dalinasi: „Dirbdama šioje tarnyboje bendrauju su globėjų šeimomis bei jose augančiais globojamais vaikais. Dažnai šeimai tenka  padėti apsispręsti kokia globos forma jai yra priimtiniausia; laikinoji ar nuolatinė globa, o galbūt įvaikinimas. Dirbdama išvien su šeima, stengiuosi atskleisti stipriąsias jos puses, išsiaiškinti kokio vaiko poreikius ji atitiks geriausiai. Ypatingai jautrus etapas yra vaiko globos pradžia, adaptacijos periodas. Šiuo metu stengiuosi įsiklausyti į vaiko, globėjų šeimos jausmus, poreikius, patarti, pastiprinti juos ir palaikyti. Bendraudama su globoje augančiais vaikais dažnai džiaugiuosi už juos ir vis dar nepaliauju stebėtis mylinčios šeimos galimybėmis. Žaviuosi mūsų globėjų šeimomis, nes kasdien matau kokie nuostabūs pokyčiai vyksta vaikų, kuriuos nuskriaudė likimas, gyvenimuose. Vaikai patyrę smurtą, sielvartą, palikimo skausmą vėl patiki meile, patys mokosi mylėti, šypsotis, sakyti gražius žodžius ir daryti gerus darbus. Smagu pasidžiaugti kartu su globėjais, kai pastebime, kad globa daug teigiamų pokyčių atneša ir į jų šeimą. Ne veltui sakoma, kad „imant prisipildo rieškutės, o duodant – širdis“.

Įvaikinimo tarnybos vedėja Dalia pažymi: „Esant bet kokiai progai stengiuosi sugriauti mūsų visuomenėje sklandantį mitą, kad įvaikinimas yra labai ilgas, sudėtingas, biurokratinis, labai brangus ir sunkiai įveikiamas procesas. Esu įsitikinusi, kad nereta šeima, galinti ir norinti padėti šeimoje užaugti likimo nuskriaustam vaikui bei savo šeimai suteikti pilnatvę, vien dėl to niekur nesikreipia ir nepradeda šio proceso. Taip pat dažna šeima, susipažinusi su įvaikinimą reglamentuojančiais įstatymais, kurie nenurodo konkrečių reikalavimų dėl gaunamų pajamų bei gyvenimo sąlygų, nusprendžia, kad jie nebus įvertinti kaip tinkami asmenys įvaikinti, nes pavyzdžiui, gyvena nuomojamame bute ar gauna minimalų atlyginimą. Todėl labai norėtųsi padrąsinti tokias šeimas neužsisklęsti, bet kreiptis į tarnybas ir pasidalinti savo nerimu bei abejonėmis su socialiniais darbuotojais“.

Septyniolikmetė Aistė dalinasi savo patirtimi apie gyvenimą „Pastogėje“ ir globėjų namuose: „Buvau dešimties metų, kai buvau paimta iš savo motinos namų, trumpai gyvenau “Pastogėje”. Man čia gyventi nebuvo blogai, nes jaučiausi lygi su kitais savo namų netekusiais vaikais, buvau mylima auklėtojų, iš jų sulaukdavau daug dėmesio. Tačiau „Pastogė” tik stotelė, negali čia ilgai gyventi, nes vaikui reikia namų.

Vėliau atsiradus globėjams, persikėliau gyventi į šeimą. Gyvenant šeimoje, pradžioje jaudinausi ar būsiu tikrai mylima, ar globėja atstos mamą. Man labai pasisekė, nes iš pradžių mane globojo laikinoji globėja, kuri mane labai šiltai priėmė, naktimis ateidavo manęs apklostyti, tada pirmą kartą pasijaučiau tikru vaiku. Dabar jau penkeri metai gyvenu pas nuolatinę globėją, kuri be galo atsidavusi vaikams ir šeimai. Galvoju, kad ji net per gera man: niekada neatsakys, visada padės, patars. Ne daug kam tokia laimė nusišypso. Gavusi šią gerą patirtį svajoju mylėti savo vaikus taip, kaip pati norėjau būti mylima“.