Lietuva be vaikų namų jau po penkerių metų – ar tai realu? Deja, bet daugelis tuo abejoja, nes norint to pasiekti reikia ne tik gerų norų ir gražių deklaracijų, bet ir realios valstybės pagalbos globėjams, šeimynoms, mažylius įsivaikinančioms šeimoms. Tačiau kol kas net ir valstybės finansinės paramos neprašančios vaikams skirtos iniciatyvos valdininkams tampa galvos skausmu ir lieka tik pačių iniciatorių reikalas.
Namais tampa kūdikių namai
Vilniaus sutrikusio intelekto kūdikių namai prieš kelias dienas paskelbė, kad šiuo metu čia gyvena neįprastai daug – net dvidešimt – naujagimių, tad įstaigai labai trūksta sauskelnių.
„Jau nebetrūksta – per dvi dienas geradariai pridovanojo tiek, kad tikrai ilgam užteks, – vakar jau džiaugėsi įstaigos direktorė Viktorija Grežėnienė. – Pastaruoju metu netikėtai tų pačių mažiausių labai daug pas mus buvo apgyvendinta, tad susidūrėme su sauskelnių trūkumo problema, tačiau labai greitai ji buvo išspręsta.“
Į Vilniaus kūdikių namus vaikus dažniausiai atveža Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai – vieni paimti iš šeimų, kur jais nesirūpinama, kitus atveža tiesiai iš gimdymo namų, kur gimdyvės juos palieka. Iš pradžių mažyliams skiriama laikina globa įstaigoje. Kas tris mėnesius Vaiko teisių apsaugos skyriaus, kūdikių namų darbuotojai, šeimą prižiūrintys socialiniai darbuotojai analizuoja, ar tėvai stengiasi keisti savo gyvenimą, ar domisi vaiku. Jei teigiamas veiksmas vyksta, globa pratęsiama dar trim mėnesiams, ir taip – iki metų. Jei tėvų gyvenimas nesikeičia, pradedamos teisinės jų teisių apribojimo procedūros ir vaikas patenka į galimų įvaikinti sąrašą.
Net ir toms gimdyvėms, kurios naujagimių atsisako vos pagimdžiusios ar palieka juos gyvybės langelyje, turi galimybę per tris mėnesius mėginti susigrąžinti vaiką. Tik tokių faktų pasitaiko ne taip dažnai: iš šiemet Vilniaus kūdikių namų gyvybės langelyje paliktų keturių naujagimių susigrąžinti vaiką panoro vos viena moteris.
Tiesa, gimdymo įstaigos naujagimiams, kurių moterys atsisako vos pagimdžiusios, globėjų pastaruoju metu ieško nuo pirmųjų dienų. Tačiau nedaugelis tam pasiryžta, nes kol tėvų teisės teismo sprendimu nėra apribotos, mažylį gali tekti grąžinti, jei tik šie įrodys, kad sugebės juo pasirūpinti. Iškęsti tokį išsikyrimą nėra lengva.
Anksčiau pagal normatyvus Vilniaus kūdikių namuose gyvendavo apie 100 vaikų, po pertvarkos – ne daugiau kaip 70 vaikų. Sveiki vaikai čia gyvena, kol juos kas nors įsivaikina, arba iki 4 metų, neįgalūs vaikai – iki 7 metų. Darbuotojų, tiesa, nepadaugėjo.
„Nieko keista, kad kūdikių namuose vaikams trūksta dėmesio – juk globos įstaiga – ne šeima. Vis dėlto mūsų kolektyvas, padedamas savanorių, kurių yra net 46, stengiamės padaryti viską, kas pagal mūsų jėgas, kad globotiniams nieko netrūktų“, – sako globos namų vadovė.
Vaikai turi augti šeimose
V.Grežėnienė įsitikinusi – vaikai neturi augti institucijose, kad ir kokie geri žmonės jose dirbtų, kad ir kaip jie tuos vaikus mylėtų.
„Visiems vaikams, nežiūrint jų amžiaus, svarbu augti šeimoje. Kuo mažesnis vaikas patenka į šeimą, tuo mažiau jis yra „sužalotas“ visomis prasmėmis – ir prieraišumo, ir socialinių įgūdžių, ir raidos atsilikimo. Kuo vaikas ilgiau auga institucinės globos įstaigoje, tuo sunkiau jam vėliau adaptuotis šeimoje“, – sako V.Grežėnienė.
Paklausta, ar realūs mūsų politikų užsibrėžti siekiai, kad per penkerius metus Lietuvoje neliktų vaikų globos įstaigų, moteris susimąsto: „Tam nepakanka vien gerų norų – reikia labai daug darbo ir pastangų. Pagal tai, kas vyksta dabar, mano manymu, to tikrai nepavyks pasiekti iki 2020 m. Tai nėra greitas procesas, bet einant kryptingai galima daug ką nuveikti. Manau, kūdikių namai egzistuos tol, kol nebus profesionalių globėjų, o pastarųjų nebus tol, kol nebus adekvataus jų darbo apmokėjimo, socialinių garantijų. Prakalbus apie pinigus tuojau puolama aiškinti, kad ne dėl pinigų jie turi vaikus globoti. Taip, globėjai turi turėti be galo didelę širdį, tačiau vaikams reikia duoti dar ir keturis penkis kartus per dieną pavalgyti, ir aprengti juos reikia, ir į mokyklą išleisti.“
Eina ten, kur reikalinga
Prieš ketverius metus vadovauti Vilniaus kūdikių namams V.Grežėnienė atėjo ne darbo ieškodama. Ji sėkmingai dirbo versle, tik vienu momentu suprato, kad nebesinori, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, tuščiai gyventi, nebesinori imti – norisi duoti. Ką galėtų duoti, tiksliai nežinojo, o dalyvauti konkurse kūdikių namų vadovo pareigoms nusprendė per televiziją pamačiusi laidą apie šią įstaigą, o ji tikrai nebuvo pati gražiausia.
„Dalyvavau konkurse ir man pasisekė. Arba nepasisekė – net nežinau, kaip geriau sakyti. Tiesiog pamačiusi, kas vyksta, norėjau pakeisti situaciją, – pasakoja moteris. – Tai buvo didžiulis iššūkis ir didžiulė patirtis. Kasdien gyvenimas čia buvo kaip ant parako statinės – niekad negali žinoti, kas kuriam vaikui gali atsitikti, kokių problemų iškilti, nuolat esi atsakingas ir už mažus, ir už didelius. Tačiau dabar manau, kad padariau čia viską, ką galėjau ir gal net ko negalėjau. Kūdikių namai „stovi ant bėgių“. Jau kitą savaitę išeinu dirbti ten, kur taip pat reikalinga mano pagalba – su „Mamų unija“ kursime Vaikų onkologijos pagalbos centrą onkloginėmis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Tai nebuvo lengvas sprendimas, nes čia įdėta daug širdies, sveikatos, laiko, pastangų. Tačiau žinau, kad kūdikių namus palieku saugiai ir einu toliau.“
Centro statybos – be valstybės pagalbos
Vaikų onkologinės pagalbos centras, dar vadinamas „Šeimos namučiais“, – tai 2013 m. onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimomis besirūpinančiam paramos ir labdaros fondui „Mamų unija“ gimusi idėja. Tai namai, kuriuose onkologinėmis ligomis sergantys ir mėnesius ligoninės palatoje praleidžiantys vaikai galėtų bent kuriam laikui atitrūkti nuo ligoninės aplinkos, praleisti laiką su artimaisiais. Centras nesiektų pakeisti ar dubliuoti vaikų ligoninėje teikiamų paslaugų, gydytojų ir kitų specialistų funkcijų. Tai tarsi socialinis reiškinys – laikini namai, poilsio ir atokvėpio vieta.
Pasak „Mamų unijos“ įkūrėjos Eglės Mėlinauskienės, pradėjus įgyvendinti idėją buvo parengtas projektas, apskaičiuota, kiek kainuotų jo įgyvendinimas, rasta nemažai rėmėjų. Tačiau projektas niekaip nejudėjo, nes įvairaus lygio valdininkai, nors ir pripažįstantys, kad idėja gera, negalėjo rasti teisinių būdų skirti žemės sklypo. „Šeimos namučiai“ turėjo būti pastatyti šalia Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninės, kurioje gydomi vaikai. Žemė aplink Santariškių klinikas priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o ši ją 74 metams pagal panaudos sutartį yra išnuomojusi Santariškių klinikoms. Teisiškai pernuomoti žemės Santariškių klinikos negali.
Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kilometrų E.Mėlinauskienė numynė Vilniaus savivaldybės, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vyriausybės koridoriais, tačiau viskas – be rezultato. Ji ne kartą buvo benuleidžianti rankas. Vis dėlto tikslas padėti sergantiems vaikams ir jų artimiesiems buvo stipresnis. Tad galiausiai nuspręsta nelaukti valdininkų malonės, o už rėmėjų fondui suaukotus pinigus patiems nupirkti sklypą centro statyboms.
Vieno hektaro žemės sklypą „Mamų unija“ įsigijo vos keli kilometrai nuo Santariškių klinikų – Vilniaus rajone, Riešės seniūnijoje, Vanaginės kaime. Jau gautas ir statybų leidimas, tad prasideda milžiniški darbai, preliminari jų vertė – 2,5 mln. eurų. Vaikų onkologijos pagalbos centro atidarymas planuojamas 2018 m.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Aida VALINSKIENĖ
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą